Šiandien skaičiau savo prieš keletą metų parašytą laišką sau. Radau jį užkištą kažkokiam nuotraukų albume. Nebuvo ten nieko ypatingo. Aprašyti keli tuometu man svarbūs įvykiai, tuometinės nuotaikos ir mane kamavę klausimai. Nieko tokio, kas priverstų labai jau susimąstyti ar pajusti stiprią nostalgiją. Labiau įstrigo tik viena eilutė. Paskutinė. Joje prašiau savęs, skaitančios šį laišką, kad ir po 50 metų, nusiimti tą man gyvenimo priklijuotą kaukę, atsirišti rankas ir pažvelgti į viską be jokių rožinių ar kitokios spalvos akinių. Prašiau savęs neprarasti to beprotiškumo, gyvenimo azarto ir atvirumo viskam, kas mane ištinka. Prašiau savęs bent akimirką pabūti vaiku didelėm akim, žvelgiančiom į viską su begaliniu susidomėjimu ir noru žinoti. Su begaliniu troškimu ieškoti. Prašiau savęs juoktis iki pilvo skausmo, iki ašarų, nes būtent tai esu tikroji AŠ.
Ech... :)))