"...Žiūrėk, tarp snieginių kalnų karūnų, aukštų kalnų, bemaž siekiančių dangų, stovi žmogus. Po jo kojom debesis pridengia visą žemę; ten apačioj vyksta žemiški dalykai, sąmyšis, triukšmas, vapėjimas, bet debesis pridengia viską. Tyla. Aplink baltos nuostabios karūnos. Nuostabiai didžiulės, nuostabiai gražios, iš opalų ir perlų, iš topazo ir malachito, iš krištolo ir deimantų. Nuostabiai stebuklingos didžiulės karūnos, o tarp jų stovi žmogus ir žiūri plačiai atvėręs akis, žiūri ir laukia.
Pažadėjo jis, kad auštant, karūnų gaisro akimirką, spalvų chaoso ir spindulių šokio akimirką uždainuos himną saulei. Himną Saulei!
Po jo kojom debesis pridengė visą žemę. Tyla. Aplink nuostabiai baltos karūnos."

M. K. Čiurlionis