Mūsų mirusiųjų protėvių pagerbimo diena. Jaunimo dar vadinamas Halloween'as. Aš jį atvešvenčiau. Bet ne taip kaip kiti. Nelakščiau su kostiumu - buvau tokia kaip visada. Nekaulyjau saldainių. Negėriau. Nevartojau svaigalų. Buvau su artimiausiom draugėm, tokiom kaip aš. Suprantančiom bei palaikančiom mane. Nesiaubemė miesto. Nuėjome į katedrą ir pasimeldėm. Gal iš mūsų bendraamžių pusės tai atrodo kvaila, nenormalu ir panašiai, bet mes neišsižadam savo tikėjimo vien dėl pašaipų. Po mišių nuėjome aplankyti kapinių. Kelis kart sukalbėjome ,,Amžinajį Atilsį", pasivaikščiojome. Neapsieita ir be ašarų. Aš nebegalėjau jų tramdyt. Man nereikėjo aiškintis, jos mane suprato. Niekas manes neguodė. Mes tesiog prisėdome ant šaltos žemės ir verkėm kartu. Bet mane papyktino kai kurių asmenų elgesys. Jie atėjo į kapines ,,paprikolint". Jie šūkavo, garsiai keikės. Pro mus eidami aišku neiškentė nepasityčioje. Ka gi, kada nors jiems bus atsilyginta, aš nelaikau pykčio ant jų. Tesiog skaudu.
2008-10-31 23:32
Kaip gerai kad dar yra likę normalių tokio amžiaus žmonių šiam pasauly. Maloniai nustebau.
Tikėsimės po kurio laiko tamsta nepasikeisi.