Tiesiog taip nutinka...ir nei pasispardysi nei papūsi prieš vėją, kad ir iš viso vieko...pripažystu...esu tik žmogus su silpnybėmis ir stiprybėmis...tiesiog mane traukia būti šalia...bent jau per stiklą neperšaunamą žiūrėti į Ją... prisipažystu...subliūkšta visi akmenys, griūna visi repetuoti vaidmenys, jausmai ir emocijos ima viršų...gamta šaukia...ašarų nebus...gruzo nebus...užsigrūdinimas...tai ne sapnas...prabudus ryte tas pats troškimas - išvysti, pakalbinti, apkabinti, dovanoti, pildyti norus...natūrali būsena...ne kasdienė, bet būdinga žmogui.