Vakar apšaukiau kaimynė - įjunko kaip veršis prie karvės spenio kiekvieną vakarą arbatėlės su "renata" pagerti, pasiūliau ir lovą prie bendro komplekto įtaisyti, vis patogiau, niekur išeit nereikės. Dėl patogumų gyvenam. O va kita kaimynė apnuodijo mano katę. Gaila man moteriškės, blogai gyvena, bet vis geriau ant dūšios pasidarė gyvulį besikankinant pamačius. Nedauk, visgi, mums, lietuviams, iki pilnos laimės tereikia, juolab  gero žodžio. KArtą jį pasakiau, manęs paklausė ar nesergu ir ne bet kuo, ar stogas nepavažiavo. Ne, nesergu, mano sveikata puiki, kur tau, šiais laikais serga tik pasiturintys, mums, žemės kirmėlėms nėra kada sirgti, dirbti reikia. O va kolegė serga. Gerai. Viršininkas leis papildomai užsidirbti. Nuskaičius mokesčius gausis keli litai daktariškai dešrai nusipirkti. Svogūnų pati išsiauginau, o duonos dievas duos, kad jau dantis davė. Tad puiki proga pasitaikė. Visiems dabar nelengva, bet užtat džiugu. Gyventi gera ir kuo toliau, tuo smagiau darosi. Juokiamės iš visko, tik iš savęs dar neišmokom. Mokinkimės iš užsieniečių, seniai iš mūsų juokiasi, ir mes išmoksim.
Toks jau tas lietuvio būdas - pašiki, patapšnoji ir vis ant širdies geriau pasidaro, o jei dar ir savo artimui, šokti net norisi. O jei artimo neturi, galima ir čia vienam ant kito pavaryti, juk žmogaus nematai, į mordą niekas neduos, o iš kito darbo pasišaipyti verta, negi iš savo šaipysies, klaidų ieškosi? Geri žodžiai kainuoja brangiai, o šiais laikais nei į snukį už dyką niekas neduoda, užtat varyti ant kitų gali iki soties ir smagu, ir pasitenkinimas didžiulis. Gera visiems viename purve gyventi. Tad burkimės, mielieji, varykime vieni ant kitų, tai taip paprasta, o dėl gero žodžio galvų nesukim, lietuviams jie nebūdingi.