Jaučiuosi taip, lyg man būtų atvežę Kaštonų gatvės dienas. Nes nuostabu,
- apie vidurnaktį teptis ant batono medaus, kurio prieš atvažiuojant prikopinėjo
- ruošti drauge su močiute vakarienę. Taip labai ramu ir keista, net jei žmogus nesupranta elektroninės viryklės, o aš nežinau kiek dėti druskos į bulves, nes tokiais kiekiais pas mus nelabai kas gamina
- pusryčiams gauti močiutės firminių blynų, dėl kurių visi kaip pamišę
- su seneliu lošti melagį ir jam kaip visada pralaimėti
- klausytis kaip kalba apie sodą, braškes, bites ir oranžinį dviratį
- sako valgyk. Jei suvalgai vieną lėkštę, sako, kad mažai, jei dvi - šypsosi,o jei kas nors ir tris, gauna pravardę MūsųVaikas
- kai apie mano naujas kelnes vienbalsiai pasakė: su tokiom seniau tik į daržus eidavo. O aš neįsižeidžiu
Kai paklausiu močiutės, o ar jūs dabar išsimiegat nuo tada, kai pardavė karvę? Ji linktelna galva ir sako, aha, šįryt kėliausi po penkių. Ir šypsosi.
Ir seneliai visada taip juokingai tampo vienas kitą per dantį. Nė vienas neįsižeidžia, tik numoja ranka, o mes, anūkai, sėdim ir krizenam. Bent man toks ramybės laikotarpis, nes namie nauja suirutė, kurioje vis tiek jautiesi kaip namie ir nėra ko bijoti. Juk vasara!