Suverpki man vakarą
pramindamas taką smilgų šnarėjime.
Išliek kadmio raudonį-
aguonų kentėjimą
išsekusiam dangui-
praeiviui neturinčiam šešėlio

Užklalbėk ,
tylius sparnų plazdėjimus-
šilumą iš pietų
kur kišenės pripildytos smėlio
byra vėjui ,kad būtų šviesu
Užkalbėk man stiklo regėjimą
kaip smilksta: plaukai nuo žarų,
vaškiniuose skruostuose
nyksta mylėjimas,
Liepsnoja stogai
kaip ir mes jau,deja,pamažu.