Žinau, kad dažniausiai tylėtume...
Ir net gi ta tyla nebūtų jauki...
Nebent rytais po audros... Kai atsidarę langą užuostumę lietaus kvapą...
Puikiai žinau, kad nieko nėra ir negalėtų būti...
Bet taip norisi tikėti, kad laikas prisirpins kažką daugiau...

Et, jaučiuosi kaip mažytė mergaitė, negalinti išbristi iš savo svajonių sukurto pasaulio...

KVAILA...