tai norėtum pasikalbėt su manim? - paklausė Dievas. jei turi laiko -  atsakiau. Dievas nusišypsojo - mano laikas yra amžinybė. kokie tie tavo klausimai? - atsigręžė. kas tave labiausiai stebina žmonėse? - paklausiau. Dievas atsakė -  jums atsibosta būti vaikais. jūs skuba užaugti, o vėliau tetrokštate sugrįžti į vaikystę. jūs prarandate sveikatą uždirbdami pinigus, o vėliau tuos pinigus išleidžiate, bandydami savo sveikatą sutvarkyti. jūs įnirtingai galvojate apie ateitį ir pamirštate dabartį, gyvenate ne šia diena. jūs gyvenate taip, tarsi niekuomet nemirsit, ir mirštate taip, tarsi niekuomet nebūtumėte gyvenę. kaip Tėvas – paklausiau - ko norėtumėt savo vaikus išmokyti? supratimo – atsakė - kad jūs negalite priversti kitą žmogų pamilti jus. viskas, ką jūs galite - tai leisti kažkam jus mylėti. išmokyti nelyginti savęs su kitais. atlaidumo kaltiesiems. suvokimo, kad užtenka sekundžių žodžiais atverti gilias žaizdas mylimiems, ir šimtmečių toms žaizdoms užgydyti. supratimo, kad turtingas žmogus yra ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuriam nedaug reikia. sužinoti, kad yra žmonių, kurie jus be galo myli, tačiau dar nerado žodžių arba neišmoko to parodyti. sampratos, kad vieną ir tą patį daiktą du žmonės gali matyti skirtingai. išmokti atleisti ne tik kitiems, bet ir sau savo klaidas. ką dar turėtų žinoti tavo vaikai? -  paklausiau. kad esu čia – atsakė - šalia jūsų. apie jus. jumyse. visuomet.