Pasakysiu taip, šis eilius man patiko. Pritariu autorei. Nesuvokiu kam tokios pastangos ir nenoras, kad abi poezijos rūšys susigyventi kartu? Na ne paslaptis, kad nukrypimas į lyriką, dažniausiai kvepia kuolu. Ponai, jei galit paaiškinkit man, negi tai nesuderinami dalykai, kurie priešinasi vieni kitiems ir negali susigyventi po vienu stogu, o gal net papildyti vieni kitus? Nesmerkiu nei baltai rašančiu nei ne baltai, bet manau, kad tikras kūrėjas, menininkas, poetas, tikrąją to žodžio, jokiu būdų neatmes nei to, nei ano ir laisvai deramai įvertins, o gal ir pats praturtės, pasisems idėjų ar pan. Atmesdami kažką, patys save skurdiname ir statome į rėmus ir tampame riboti, dėl to labai liūdna, nes kūrėjas kaip tik turėtu būti kuo platesnių pažiūrų. Neturėtu taip būti. Ką parašiau nesakysiu, nes šiam kūriniui įvertinimas visiškai nesvarbus. O tas originalumo vaikymasis, tik dėl originalumo prarandant sąsajas su realybę, o kartais net mintį ir nukrypstant į absurdiškumą tėra vaikščiojimas be tikslo, kuris niekur nenuveda, betikslis, o reiškias visiškai bevertis. Tačiau dažnai įvertinamas geriau nei paprastas gražus jausmų išreiškimas. Labai, labai gaila, baikim patys save skurdinti, priimkime viską kas yra.