Visiems dėmesio, saugokitės!
Klaidos pašėlo ir bado akis!

Kas pagaus klaidą prizas - antrą nemokamai!
Atsargiai, klaidos gali būti ginkluotos ir pavojingos psichinei sveikatai bei dvasinei ramybei!

Be to gali kandžiotis!

Autorius bus dėkingas, jei elgsites su jais švelniai, jos labai jautrios ir pačiam autoriui mielos, nors ir nereikalingos!

Iki, bučiuoju taisytojus ir gaudytojus!

Grįžtu čia. Vėl atsirado noras rašyti.

Dabar jau esu kitoks. Tikiuosi rašysiu, vertinsiu viską taip pat kitaip.
Nauja patirtis ir naujas gyvenimas, po daugelio skausmo ir praradymų, ieškojimų.

Norisi tuo dalyntis. Tiesa, tikriausiai, kiek nuskurdo žodynas ir apalmai gebėjimai, bet ar esu čia, kad ką nors stebinčiau imantrybėmis.
Be to, juk mokomės darydami, rašyti išmokstama rašant, tai gi ir pabandysiu ką padaryti.

Prasymas atleisti nuo karines prievoles

Gerb. p. Prezidente,

Prasau atleisti mane nuo karines prievoles del sunkios seimynines padeties,
kurioje atsiduriau:
Man 24 metai ir vedziau 44 m. nasle. Mano zmona turi 25 m. dukra. Taip
susikloste, kad mano tevas vede mano zmonos dukra. Tuo paciu mano tevas tapo
mano zentu, kadangi vede mano dukra. Taigi ji yra vienu metu mano dukra ir
pamote. Sausio menesi man gime sunus. Tas vaikas yra mano tevo zmonos
brolis, taigi jo svogeris. Tuo paciu, bunant mano pamotes broliu, jis yra
mano dede. Taigi mano sunus yra mano dede.
Mano tevo zmona, arba mano dukte, per Velykas pagimde berniuka, kuris vienu
metu yra mano brolis, kadangi yra mano tevo sunus ir anukas, del to kad yra
mano zmonos dukros sunus. Taigi esu mano anuko brolis, o bunant sito vaiko
tevo uosves vyru, iseina, kad esu mano tevo tevas, bunant jo sunaus broliu.
Taigi esu pats sau senelis.
Todel maloniai prasau Gerb. Prezidento atleisti mane nuo karines prievoles,
kadangi kiek zinau, teise neleidzia atlikti karines tarnybos vienu metu
seneliui, tevui ir sunui is vienos seimos.
Tikiuosi, kad suprasite mano situacija ir priimsite palanku sprendima.

Su pagarba Jusu ekselencijai.

Gerai, jog nerašau, tam, kad padaryčiau kam nors, kokį nors įspūdį. ;)))

Name?
- Abdu Dalah Sarafi.
- Sex?
- 4 times a week.
- No, no, no. Male or female?
- Male, female, sometimes camel...

Tokio tendencingumo, dar neteko matyti. ;DDD Juokas. Atrodo lig kerštautu kas, kas tyki tuo ką daro, nepaveiksi jokia kritika, niekada nekerštaus. Matyt chebrytė žiauriai neužtikrinti savo kūryboje ir klaidžiojimuose, originalumo ir absurdo labirinte, kad taip kitus taip suvarinėja, žiauriai...  Net juokinga iš šono žiūrint. Kuriant reikia būti nuoširdiems, o kur vieta nuoširdumui, kai paskui madą vaikaisi, net nežinai kur eini. Ką gi, kiekvienam savo, dirbtina viskas, oi kaip dirbtina... O kas dirbtino, kažin ar palieka ryškesnį pėdsaką. Mada laikina, pasensta kasmet, kasmet lieki už borto...
Ai dzin, tiesiog juokinga. ;DDD
Absurdo karaliai užkariavo protus.

Toks įspūdis, kad pasiekiau žemiausia tašką ir arba pradėsiu judėti į viršų arba sugrįžimo taškas praeitas ir neaišku kuo visa tai pasibaigs. Situacija atrodo nebevaldoma ir nuo mano pastangų jau nebepriklauso…

Pasakysiu taip, šis eilius man patiko. Pritariu autorei. Nesuvokiu kam tokios pastangos ir nenoras, kad abi poezijos rūšys susigyventi kartu? Na ne paslaptis, kad nukrypimas į lyriką, dažniausiai kvepia kuolu. Ponai, jei galit paaiškinkit man, negi tai nesuderinami dalykai, kurie priešinasi vieni kitiems ir negali susigyventi po vienu stogu, o gal net papildyti vieni kitus? Nesmerkiu nei baltai rašančiu nei ne baltai, bet manau, kad tikras kūrėjas, menininkas, poetas, tikrąją to žodžio, jokiu būdų neatmes nei to, nei ano ir laisvai deramai įvertins, o gal ir pats praturtės, pasisems idėjų ar pan. Atmesdami kažką, patys save skurdiname ir statome į rėmus ir tampame riboti, dėl to labai liūdna, nes kūrėjas kaip tik turėtu būti kuo platesnių pažiūrų. Neturėtu taip būti. Ką parašiau nesakysiu, nes šiam kūriniui įvertinimas visiškai nesvarbus. O tas originalumo vaikymasis, tik dėl originalumo prarandant sąsajas su realybę, o kartais net mintį ir nukrypstant į absurdiškumą tėra vaikščiojimas be tikslo, kuris niekur nenuveda, betikslis, o reiškias visiškai bevertis. Tačiau dažnai įvertinamas geriau nei paprastas gražus jausmų išreiškimas. Labai, labai gaila, baikim patys save skurdinti, priimkime viską kas yra.

Nuotaika kaip mažas laivelis ant bangos audros metu. Į padebesius, į bedugnę ir taip visą laiką. Kryptis jau seniai pamesta, kompasas išprotėjęs, inkaras nuplėštas, kitų laivų šalia nebėra. Belieka tikėtis, kad ištversiu ir nesudušiu į šipulius.

Pailsėkime