Keista.... pradejau publikuoti savo kūrybą. Man tai tikrai nėra būdinga, netgi priešingai. Man mano eilės yra šventos. Jos mano siela, mano širdies knyga.
Nemėgstu per daug atsiverti pasauliui, nes bijau, kad jis gali manęs nesuprasti. Bijau būti išduota ir atstumta, nes puikiai žinau, ką tai reiškia. Žmonės nemėgsta tokių, kurie nėra panašūs į juos, nes tada jie jaučiasi nejaukiai, nesaugiai. Jie į tave žiūri kreivai ir nepatikliai....
nenori priimti į savo tarpą. Tau telieka du keliai: likti atstumtuoju arba stengtis išsiskirti iš tos pilkos, vienalytės masės.
Niekada nesijaučiau taip kaip daugelis. Buvau ir esu kaip dauge;lis pasakytų "balta varna" ir tuo džiaugiuosi... Man patinka rašyti apie meilę ir kaip kokiai kvailei apie ją svajoti. Esu idealistė ir tuo didžiuojuosi, nes šiais laikais mes jau esame visko prisisotinę, kad nebetikime pačiomis svarbiausiomis žmogui vertybėmis: meile, viltimi, drąsa. Tai tapo atgyvena, kurios jau niekam nebereikia.
Baigiu šios dienos įrašą banalia fraze.... Tikėkime meile, nes mes buvome iš jos sukurti ir tik ji gali mus sunaikinti