vėl apsilankiau šioje svetainėje... skeista... joje taip seniai lankiausi. Šį kartą nerašiau eilių kaip paprastai... Įdėjau dar vieną banalią meilės istoriją. Ji išgalvota ir nieko neįpatinga, bet man patiko ją kurti, nes ji paliečia begalo jautrią temą, kurios ne visi nori liesti...
Žinoma, ji su manimi nesusijusi bet jei ji patiks nors vienam būsiu labai laiminga..

jau kurį laiką nieko nerašau... man reikia pailsėti. Gal taip bus ir geriau... nenoriu rašyti tik dėl to kad tai privaloma rašytojui. Man tai nėra būdinga. Mane turi pagauti įkvėpimas ar kas nors kita.
Sesuo susirado vaikiną ir turiu pripažinti, kad mane pagavo baltas pavydas, nes dabar mes bendraujame daug mažiau nei anksčiau, bet viskas normaliai.
na baigiu siandienos įraša....

"Be meilės kam egzistuoti? Kam išvis gyventi? Su kokiu tikslu? Tai yra mūsų gyvenimo prasmė: būti mylimies visiems laikams, net amžinybėje, kad savo ruožtu dėl to, kad mylime, netgi galėtume mirti. Taip, laimingas tas, kuris miršta dėl to, kad myli"

Siuos žodžius kažkada pasakė brolis Roger iš Prancūzijos, Taize kaimelio. Jis buvo vienuolis ir Taize įkūrėjas.

Šį vakarą skaičiau pasaką... atrodytų kvaila ir vaikiška, bent jau daugelis taip pasakytų. Nežinau, ką mano kiti ir visai nenoriu to žinoti. Tada tai būtų palaikyta kišimusi ne į savo reikalus. Man pasaka užima labai svarbią vietą gyvenime. Mano pačios gyvenimas panašus į ją. gal todėl dar lig šioliai jomis tikiu? Tikslaus atsakymo nežinau.Suvokiu tik tai, kad nenoriu paliauti jomis tikėti

Angelas


Mamai
Kažkas skaistau
Man atstoja saulę,-
Kažkas švelnaus
Man lyg rožės žiedas.-

Ar visada mane lydėsi?
Kad ir kur beeičiau aš?
Klausiu, nes bijau,
Jos vieną dieną galiu Tavęs netekt...

Visados mane lydėti
Tavęs, aš, Angele, prašau!
Tik Tavo švelnios rankos
Nuramint mane galės!

Tik lydėt mane prašau
Per tamsumas begalines,
Jos lyg tie titanai,
Neleidžiantys keliauti man!

Tavo balso vedina
Aš atrasiu šviesą,
Tą Meilės grožį ir
Pilnatvės jausmą.

Angele, prašau Tavęs
Nepaliauki manim tikėti
Suteiki man savos stiprybės
Angele, prašau tavęs.

O žmogau! Pasakyk man, kas tu esi? Ko ieškai šiame Dieco užmirštame kampelyje? Ko? Ko tu nori ir trokšti? Pasakyki man gi pagaliau...
Netikėtai suvokiu, kad atsakyti negalėsi. Vėl kyla klausimas. Atsakymas paprastas. Tu negali kalbėti, neturi tos nuostabios dovanos. Kalbos dovanos. Tave visi niekina, tyčiojasi iš Tavęs, bet Tu nenusimink!
Tu turi tai, ko neturiu aš ar kiti. Tu turi širdies balsą! Jis visų svarbiausias. Jis Tau padeda susikalbėti su kitais žmonėmis, Dievu ir mums nemaytomu pasauliu. Tai gali tik Tu!

Keista.... pradejau publikuoti savo kūrybą. Man tai tikrai nėra būdinga, netgi priešingai. Man mano eilės yra šventos. Jos mano siela, mano širdies knyga.
Nemėgstu per daug atsiverti pasauliui, nes bijau, kad jis gali manęs nesuprasti. Bijau būti išduota ir atstumta, nes puikiai žinau, ką tai reiškia. Žmonės nemėgsta tokių, kurie nėra panašūs į juos, nes tada jie jaučiasi nejaukiai, nesaugiai. Jie į tave žiūri kreivai ir nepatikliai....
nenori priimti į savo tarpą. Tau telieka du keliai: likti atstumtuoju arba stengtis išsiskirti iš tos pilkos, vienalytės masės.
Niekada nesijaučiau taip kaip daugelis. Buvau ir esu kaip dauge;lis pasakytų "balta varna" ir tuo džiaugiuosi... Man patinka rašyti apie meilę ir kaip kokiai kvailei apie ją svajoti. Esu idealistė ir tuo didžiuojuosi, nes šiais laikais mes jau esame visko prisisotinę, kad nebetikime pačiomis svarbiausiomis žmogui vertybėmis: meile, viltimi, drąsa. Tai tapo atgyvena, kurios jau niekam nebereikia.
Baigiu šios dienos įrašą banalia fraze.... Tikėkime meile, nes mes buvome iš jos sukurti ir tik ji gali mus sunaikinti