"Pamenu vieną išvyką. Vieną iš tų, kai plaukdavom pažiūrėti saulėlydžio virš sąsiaurio, užmesti tinklų ir pažvejoti. Senoji meškerė. Tėtis sėdėjo prie variklio, aš valties pirmgalyje. Jo barzda buvo rusva, o akys - žydros. Žinau ne tik iš nuotraukų. Tiesiog žinau, ir viskas. Buvau dar visai maža, kai jis dingo, tačiau kai ko nepamiršiu niekada. Prisimenu sumišusį su variklio gausumu suolo girgždėjimą, kai tėtis taisėsi patogiai atsisėsti prie vairo. Džergžt džergžt. Tokių garsų nebeišgirsiu. Reikėjo juos sukaupti dėžutėje, kaip žmonės kaupia smėlį iš dykumų ar paplūdimių,kuriuose teko lankytis. Man reikėjo kauptui Serviko garsus taip, kaip kiti kaupia prisiminimus iš Pietų."
Hilde Hagerup