"...Pašokau lyg įgeltas, nes vėjas atplėšė langą, ir paaiškėjo, kad pasaulyje esama tokių dalykų kaip smulkūs lietaus lašai ir kvapas kurį skleidžia šlapi šoto medžių lapai - ne menkesnių stebuklų už kokios violetinės Saulės patekėjimą kitame Visatos pakraštyje... Išlindau pro langą ir patraukiau bastytis po miestą. Apėjau visus tiltus - juk prisimeni, kiek tų tiltų Ketaryje?- gėriau kažkokį birzgalą naktinėję užeigoje kvaisdamas nuo skonio juslių intensyvumo, stengiau paliesti rankomis viską, ką įmanoma liesti, kad įsitikinčiau, jog tai yra tikra... O gal - kad tikras esu aš pats. Kas tiesa, tai tiesa: tą naktį pagaliau vėl tapau" tikras" ir vos nekvanktelėjau nuo sugrįžusio pojūčių aštrumo! Prisipažinsiu, lig šiol neatsižaviu savo paties egzistavimo faktu ir kiekviena žolele po savo kojomis: turiu su kuo palyginti, vis dar prisimenu laiką, kai gyvenau pasaulyje ir bemaž nieko nejaučiau... Tada šiaip taip suėmiau save į rankas, ir grįžau tarnybon. O gudruolis Machis tris valandas bambėjo ant manęs už pravaikštą. Dabar suprantu: jis trinko mano kailį, kad nepakvaiščiau iš laimės..."
Maksas Frajus