vakar 4 valandas žiūrėjau spektaklį apie stribus ir daunus. niekas iš kursiokų su manimi negalėjo eiti, todėl teko vienai įsitaisius krėsle merdėti. iš dešinės kažkos sėdintis bičas nuolat kasėsi pautus ir tarp dantų čiurleno mineralinį, garsiai jį rydamas.
per pertrauką visos bobos ir babytės (kurios buvo pagrindinis spektaklio adresatas) suskubo, kliūdamos viena už kitos, myžti ir palikti po bezdaliuką tualeto kambaryje. kitos, jaunesnės ir dailesnės, pirsčiojo prie gigantiškų veidrodžių grožėdamosios tai savo suveržtu liemeniu, tai nuo plauku varvančiu laku, tai džiugaudamos, kad jų vyrelis irgi atėjo į teatrą ir vyrų tulike taip pat palikinėja bezdalą. žodžiu, tvyrojo tirštas bezdalo ūkas.
po viso to reginio jaučiausi kaip būčiau prarijusi neapsakomo dydžio šlykštynę, kuri, be visa ko, mane žudė ir generavo neapsakomą siutą ir klausimus "ką aš čia darau? ko aš noriu iš gyvenimo? kokia gyvenimo prasmė? ar indų plovimas nėra auksinė eglės šaka?"
mane jau gerokai knisa tas vaikščiojimas po miestą, be krypties, kai visos mintys - pasiutusios kalės - duodasi galvoje ir neturi kam jų išsakyti. o visi stilingai šelsta kavinutėse, gorja elktro, trumpi švarkeliai, džyga džyga už 30 lt.
atpratau taip. išsikviečiau Vilių ir kalbėjomės iki vidurnakčio prie Onos bažnyčios. nu ir ką? nieko.
p.s. a, dar greitu metu eisiu į pokalbį dėl šokio būrelio.tik tam būrelyje, kiek pasakojo artimi žmonės, garbina šėtoną, neretai būrelio vedėjytė liepia nuogai išsirengti, kaip nenormali degioja žvakes.