man liūdna. taip giliai liūdna. noriu nuo visko pabėgt. bijau, oi, bijau. ir pati nežinau ko. pienė. boružė. pienė. boružė. nuostabu, bet taip tolima. trokštama, bet nepasiekiama. prarandu, praradau.. o koks skirtumas? juk nerūpi. niekam. ir nesupranta taip pat niekas. o ar pagaliau kas pasikeis? juk niekada nebebus kaip anksciau. ir man pagaliau reikia prie to priprast... iš viso turėčiau šokinėt, šypsotis ir kartoti "oi, kaip faina! pamatysiu povkę". šokt ir juoktis iš visko. bet noriu tiesiog paverkt. tik kodėl nėra žmogaus, kuris neklaustų "kas"? kodėl nėra tokio, kuris tiesiog atsisėstų šalia ir patylėtų? kodėl tiek mažai aplinkiniams besišypsančių žmonių. tokių, kaip tas vaikinas, kuris mane vakar taip pralinksmino. net keista, kad toks elementarus dalykas kaip šypsena gali mane pralinksminti. hmm.. o sniegas? dar pamenu, kaip tada pamačiau apsnigtus medžius ir supratau, kaip tai nuostabu. pamenu, kaip tą rudenį eidavome pasivaikščioti ir pasakydavau, kad dangus gražus. brolis manęs niekaip nesuprato. ak, atrodo, kad praėjo daug metų... o juk dar tik vieneri su trupučiu. kalbu nesamones, tiesa? nu ir kas. išmokau nekreipt į tai dėmesio. juk aš Laura. man galima, kaip visi sako. tačiau man negalima liūdėt. aš turiu šokti, šypsotis ir dainuoti. turiu.. oh, fuck you. užkniso. pasiilgau to gero jausmo, kad kažką turiu. o dabar bijau ką nors turėt. bijau turėt, nes žinau, jog vis tiek prarasiu. kaip aš nesupratau spinduliuko..? dabar jau tikrai suprantu jos baimę. o povkė man padovanojo angelą. "mano mažajam angeliukui" - taip jis sakė. tada nusprendžiau, kad noriu išmokti piešti katiną. noriu padovanoti jam katina su žydrom žydrom akytėm. kysius būtų jo vardas. taip, kysius. man šiam gyvenime skirta daug gero. kalbu apie žmones, kuriuos galiu pažint. galiu atrast juose kažką, ko kiti nesugeba. gal čia laimė? na, giešos mokytoja sakė, kad laimė yra mumyse. ji pasakojo : trys kažkas (nepamenu kas) turėjo paslėpti laimę. norėjo paslėpti laimę, kad žmogus nerastų. vienas sakė "užkelkime ją ant aukščiausio kalno. žmogus niekaip negalės užlipti!", kitas norėjo, kad paslėptų ją giliausioje įduboje, vandenyne. tačiau trečiasis pasakė "paslėpkime laimę pačiuose žmonėse. ten jie niekada neras. ten jie neieškos." ir iš tikrųjų. ant everesto užlipo. marianų iduboje pabuvojo, o laimės kaip nėra taip nėra. o laimingi tie, kurie rado laimę savyje. ateik, kysiau, duosiu krislelį savo laimės. juk sakiau, kad tave myliu. kaip draugą. taigi tau negaila. "hello there, the angel of my nightmare" - gražu, ne? mykasius. mano ramunėlė. sakau, kad galiu pažint daug nuostabių žmonių. jėga, net verkt negaliu. tiesiog nuostabu. žinai, jei ištvėrei skaitydamas mano sapaliones iki tiek, tu valdai. gal man nuotaika truputį ir kyla, bet viduje žiauriai šalta. kodėl visada atėjus į kambarį užskleidžiu užuolaidas? reiks daugiau taip nedaryt. kodėl saulė taip aukštai? o aš noriu saulėlydžio. pamenu, vasarą alfrė pirmą kartą gyvenime pamatė saulėlydį prie jūros. keista, tiesa? bet man garbė. nes mes kartu jį pamatėm. einu, pagrosiu mažiuką. ir... koks vakaras ilgas, kaip šiandien man gelia. nuskink man jezminą, baltoji varnele. baltoji varnelė. ir vėl mykasius. sakau, kad man garbė gyvent. kregždė. kai suprasi ką tai reiškia, pranešk. kregždė.
perskaitei? bravo.