Dideli pasauliai užmigo.
Judrūs kūnai netekę svorio
trankėsi į sienas
ir be perstojo bėgėdamiesi
vijosi šviesą, kuri paliko mano sapnus,
Ji rodė į skliautą, kur dar
paskutinė žvaigždė priminė kelią
tačiau visai jau ir
štai išsiplovė su tušu ir ultramarinu.
Ilga kelionė namo,
saugant rankose apmaudą
nes dabar jis ir te liko,
bei pianino klavišai,
kuriuose norėtųsi paslėpt pyktį.
tačiau nepadės, irgi, dabar
kruopščiai išsaugoto apmaudo saują
po kojom pilti pradėjus
pamečiau pradžią
net nustot
ilgėtis spėjau
pabaigos
toje vietoje
susikūrė bedugnė
ir virš jos vandenynas
atsiskyręs, sakytum, aliejus
laikos paviršiuj kol
bandau kiaurai perskrosti realybę,
tam, kad greičiau atsidūręs
akistotajoj su tikrove
pulčiau ant žemės ir
melsčiau
atleidimo
gyvatės.
*
Saulės nė lašo šioje kavoje,
kaip liežuvis per medų,
kojų pirštai,
pasiilgo slenksčio namų,
kaip ten sugrįžti
prisistatyt savo vardu.
*
215701312023