Pasibaigęs rašalas darkart primins,
Kad reikia eiti,
Kaip ir visada i priekį,
Tikriausiai.
Negaliu tikėti tuo,
Ką visi tiesa vadina,
Nes beprotybę, sako esant-
Laime.
Pakilsiu nuo kėdės ir tapsiu
Plunksna,
Lašu rašalo stiklinėje vandens.
Genijai išnyksta vidutinybės trintyje,
Talentai nuskęsta nespėję išnerti į paviršių,
O aš dar daug kartų kilsiu
Ir leisiuos, kol pagaliau surasiu
Rašalo...