ką veiki? gal netyčia radai dangų žvaigždėje? ar tiesiog atsigręžus išvydai veidrodį, kuris neatspindi tikrovės? nemanai, kad būna taip? manau, šokoladinis sviestas ištirpsta ilgiau palaikytas rankoje, bet nuo to vistiek genda dantys... tai saldu, bet gali rinktis ir obuolį, bet visi nori to... kas ant sienos kabo... na žinai, supranti apie ką aš. tikrai supranti, nes jau sutemo ir vėjas nebedraiko saulės spindulių, bet tai juk ne šokoladas naktį nudažo dangų, bet kas tada? pasakyki, ka veiki?

Pasibaigęs rašalas darkart primins,
Kad reikia eiti,
Kaip ir visada i priekį,
Tikriausiai.
Negaliu tikėti tuo,
Ką visi tiesa vadina,
Nes beprotybę, sako esant-
Laime.
Pakilsiu nuo kėdės ir tapsiu
Plunksna,
Lašu rašalo stiklinėje vandens.
Genijai išnyksta vidutinybės trintyje,
Talentai nuskęsta nespėję išnerti į paviršių,
O aš dar daug kartų kilsiu
Ir leisiuos, kol pagaliau surasiu
Rašalo...

Vienišos nakties,
Už tai, kad laukiu.
Beprasmiais dūžiais kapoju savo laiką
Į savaites, mėnesius, dienas...
Kol tu ateisi,
Kol tu ateisi.

Veiduos seniai šviesa išnyko,
Ranka be sielos svyro.
Bandau ją kelti,
Prašau išmaldos iš miego,
Nes tu išėjai.
Tu išėjai,
Išsinešei saulę, ramybę ir naktis,
Mintyse man siena slysta tavo veidas,
Šalčio iškankintas kūnas jaučia delną ant širdies
Šaltą,
Vėjo gūsis paliečia suskirdusias lūpas.

Tu grįžai,
Tu grįžai pas mane,
Nors iliuzija visam užmerkė akis...

Brendu aš basas per seklumą nakties,
O sniegas dengia ašarą.
Aš to nenorėjau, bet...
Palikau užpustytą žemę.

Gyvenu kaip daugelis- sapne.
Ateik, dar liko žvaigždė ir tau.
Ir vėl atsitrenkiu į stiklą,
Atsimerkęs nerandu savęs...

kartais gyvenime pasidaro taip tuščia... pasijunti toks nereikalingas.... ir ne dėl to, kad trūksta kažko, bet.... sunku gyventi, kai nejauti, kad gyveni... neišeina to perteikti žodžiais, bet... sunku....

Ledinis žingsnis ugninėj sieloj.
Iki kilimo paukščiui sparnų pritrūko,
O žvilgsnis šaltas
Lėtai paliečia.
Tamsioj gelmėj
Vėl kyla rūkas.

Nakties begalybėj gėlė skleidžia žiedą.
Rasos lašas žiedlapiui suteikia sielą.
Šis žiedas dar niekad šviesos neragavo
Ir skleidžias iš baimės, sielvarto, melo...

Blankios spalvos ir užmirštas kvapas,
Skausmo varstomas stiebas
Šalčio kaustomas virpantis lapas.
Naktį nykią žiedas ragavo...

Siurbė tamsą, nykstančią dvasią
Gėrė iš oro neapykantą aštrią...
Nebeišlaikė- stiebas palūžo..
Žiedas nukrito ant skausmo angelo lūpų...

Jei atiduočiau savo gyvenimą tau,
Ar paimtum?
Jei prašyčiau paliesti širdim,
Ar išdrįstum?

Jei stovėčiau aš basas ant stiklo- skaudėtų?
Ar akmuo nuo krūtinės nukritęs atvėstų?
Ar tas laikas kankintų ar slėgtų?
Ar alsuotum viltim, ar įkvėptum?
Ar beribė naktis begalinė?
Ar įkaltum tu vinį  tuštybėn?

Jei atiduočiau savo gyvenimą tau,
Ar paimtum?
Ar pašaukęs mintim sugrąžintum?
Jei palikęs vėl viską, pabėgtum?
Jei išaušus šviesos neregėtum?
Ar paimtum tai, jei viską žinotum?