Situacija
Jis pasirodė taip netikėtai, stačiai išniro savo dviračiu iš minios, mačiau įsmeigtas į mane nepažįstamo vaikinuko akis,  laviravo dviratį link manęs, nelabai supratau, ko reikia tam vaikui, ir staiga, kai jis jau sustojo, įsirėmęs dviračiu į mane, tada aš pažinau, kad tai tas pats simpatiškas imtynininkas, su kuriuo treniruodamasis užvakar patyriau traumą ir dabar esu sugipsuotas.
- Kaip jūs,- paklausė vaikinukas, o aš dar vis spoksojau išsižiojęs į tą stebuklą. Dabar supratau, kodėl  iškart jo nepažinau. Tai buvo visai kitas žmogus. Salėj matydavau tik kuklia sportine apranga vilkintį jaunuolį. Čia gi buvo stilingas žavus jaunikaitis vos ne iš madų žurnalo – tamsiai žalias kostiumas, bordo marškiniai, pilkas laisvu mazgu parištas kaklaraištis, juodos odinės pirštinės ir raudona megzta kepuraitė, kuri slėpė ir taip jau smulkų veidelį, dėl ko iškart negalėjau jo atpažinti.
Negalėjau nuslėpti savo nuostabos ir susižavėjimo, tad kažką kvailai sumaliau apie tai, kad neverta jam graužtis dėl mano traumos, kad sporte neapsieinama be šito ir panašiai, po to pasielgiau kaip visada elgiuosi tokiais atvejais – priešingai savo norui, kuo skubiau atsisveikinau, palinkėjau sėkmės ir nuėjau, o norėjau dar ilgiau pakalbėti, bent jau susipažinti, juk net vardo jo nežinau, gal pakviesti kur prisėsti išgerti arbatos ir t.t.
Visada padarau priešingai. Gal tai ir yra gerai.