Tiek snobizmo ir dailiai išlygintų rūbų, kad vis nuobodžiau ir nuobodžiau būti. Tiek filosofinių knygų ir tabako vyniojimo tarp pirštų apie jas kalbant. Tiek bandymų užčiuopti esmių esmę ir vis tiek liekama prie spindinčio klausimo akyse nutylint, vis ieškant, kiek kitas tave supranta. Kol visi tie marškiniai ir snobizmas lieka antrame plane, pirman išstumdamas - ar galima susikalbėti. Ar yra apie ką būti nenuobodžiai, visokius faktus užkišant toliau dulkėti, ant tos pačios išlygintų rūbų lentynos pagaliau išdrįsus nusirengti.