Jau nebežinau, ar lietus pas mane, ar aš pas jį. Susiliejau mintimis ir juslėmis į vieną – gaiviai kvepia ir ramina. Draugo D. jau kurį laiką esu linksniuojama kaip Laumelija: laume, lyja, lyja... „Ar užbaigsi savo lietų? Moki prišaukti, mokėk ir atšaukti“.

Nemoku, nes niekas nemokė. Bloga daryti lengviau nei gera – mažiau pastangų ir piktdžiuga saldesnė. Jau kurį laiką taip gyvenu. Jei atvirai – net nebandžiau lietaus nuvyti. Tik gal kartelį susimąsčiau, kai mūsų kaimo Agota – mūsų senolė žolininkė prasitarė, jog yra vienas liaudyje nuo seno žinomas burtas lietui išsklaidyti. Reikia dar prieš užklystant švininiams debesims išnešti laukan katilą, jį apversti, o po to dar kirvį į sieną švistelti. Debesys prasisklaido ir lietaus – nė gramo. Už tai Žemaitijoje XVI–XVIII a. galėjai būti viešai sudegintas ant laužo. Tai vadinasi, kai bandai padaryti ką nors gera žmonėms. Todėl man smagu žiūrėti, kai gražutė blondinė, įsiavusi į madingus botus gauna pliūpsnį nešvaraus vandens nuo 70 km/h greičiu praskuodusio automobilio, kurio netikėtą manevrą palydi rusiškos „tūsčiovkės“* aidas. Atpildas. Atpildas už pačirškintą Marytę, Adelę, Katrę, Saliamono raganas, pasakorių Didą visiems tiems, kas nemėgo ir nemėgsta lietaus.

Kai lyja, geriausia savo uodegą braukti į mišką. Tebūnie tai ir jaunuolynas, pasaka, jei ąžuolynas, svarbu pasislėpti nuo žmonių. Ypač gražiai atrodo pakibę it ant skalbinių virvės – ant voratinklių smulkučiai lietaus lašiukai. Skaidrūs it archangelo sąžinė. Manoji gerokai uždumblėjus. Bet verčiau gėrėtis ir svajoti apie tai, ko neturi, nei giliai raustis ten, kur nematyti dugno.

Reikia turėti savo upę – tai būtiniausias laumės atributas, nes į pelkes lenda tik labai nelaimingos pinčiukų draugės, svaigiųjų gailių** mėgėjos. Upė yra laumės siela, jos atspindys. Kai upė srauni, taškosi purslais, matyti sūkūriukai, tada ilgakasė gražuolė siautėja, kenkia kaip įmanydama: traukia vandenin vyrus ir vaikus. Kai upė rami, spindi žėručiais saulėje, galima ramiai vaikštinėti paupiu ir klausytis deivių sutartinės, sutampančios su kultuvės*** tekšėjimu. Sutikus, reikia pasisveikinti: „Padėk die!“, greičiausiai išgirsi: „Ką padėjai, pasiimk”. Tai reiškia, jog kitą dieną toje pačioje vietoje galima tikėtis dovanų.

Ech... vėsumos pritvinkusi ramuma. Einu rinkti kerpių ir samanų nuo akmenų – taip lietus svečiuosis dar keletą dienų. Nepykit.


* Manau visi suprato. O jei ne, tada ypatingai tvirtų nervų žmonėms (ne)siūlau per youtub‘ą paklausyti tokio stiliaus dainuškų: „O boze, kakoj muzcina-a-a-a..“ ir pan.

** Pelkinis gailis – augalas, augantis pelkėse, nuo kurio kvapo ima svaigti galva. Sako, kai kuriems pradeda vaidentis derybos su kipšais ir pasirodo slankiojančios švieselės, todėl po to tenka gailėtis.

*** Senovinis buities rakandas, kuriuo ežeruose ar upėse moterys velėdavo-daužydavo skalbinius, jog šie būtų minkštesni.