ĮŽANGA

Svarbiausi žodžiai sugula lape ne tada, kai esi laimingas - dažniausiai tokiu momentu nė nesusimąstytum apie rašymą. Svarbiausi žodžiai atsiranda iš liūdesio ar tragedijos. Kūryba skatina skausmas, sielvartas, kuris taip trykšta per kraštus, kad nebeturi jo nė kur dėti. Laimingi žmonės nerašo - laimingi žmonės džiaugiasi gyvenimu. Keisčiausia yra tai, jog, aš pati, net sunkiausiose situacijose sugebėdavau rasti kažką gero ir šviesaus. Arba tiesiog.. sugebėdavau meistriškai prieš viską užmerkti akis, ir apsimesti, kad manęs čia nėra. Taip, būtent taip ir elgdavausi, nes toks buvo lengviausias kelias. BET. Bet.. Bet, vieną dieną nustojau skubėti ir susimąsčiau ar taip, kaip gyvenu - gyvenu teisingai? O jeigu yra kita tiesa, kurios nežinau? Jeigu gyventi galima visai kitaip, negu, kad gyvenau iki šiol?
Ši istorija, apie tai, kaip sunku suprasti laisvės prasmę ir skaudu suvokti jos kainą. Apie meilę artimui, ir apie meilę.. vaikinui.. kuris ir buvo mano permainų nešėjas. Apie tai, jog kiekvienas turi pasirinkti SAVO gyvenimo kelią, nes niekas geriau už mus nežino, ko norime. Ir svarbiausia, apie kovą, už tai kas mums svarbu: iki paskutinės ašaros, iki paskutinio atodusio, iki paskutinės minutės, nes jeigu nekovosime, viskas ką laikėme prasminga, tiesiog neteks vertės, o taip atsitikus - neteksime savęs.

Taigi, grįžkime devynis kartus atgal, kuomet prieš svarbius dalykus, tiesiog užmerkdavau akis. Ir sustokime ties dešimtu, kuomet užsimerkti nebegalėjau, nes pažvelgus prieš save, supratau, kad nuo dabar mano gyvenimas pasikeis. Kaip sako liaudies išmintis: devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk.      I.

  - Živile, atiduok mano megztinį! - klykdama užbėgau laiptais į viršų.
  - Neturiu aš jokio megztinio, - užtrenkė duris tiesiai man prieš nosį.
Suinksčiau.
  - Uždėk spyną ant spintos, gal ramesnė būsi, - riktelėjo.
  - Uždėsiu spyną ant šaldytuvo, kad kitą kartą neištampytum mano megztinių.
  - Aš bent jau galiu valgyti ką noriu, - pasigirdo pergalinga gaidelė.
Sugriežiau dantimis ir nieko neatsakiusi nuėjau į savo kambarį.
Živilė - mano šešiolikmetė sesuo, kuri nuo pat vaikystės nepaiso tėvų primetamų rolių ir gyvena kaip jai patinka. Sakydama ‘primetamų rolių’, neturiu omenyje tokių žemiškų dalykų, kaip geras mokymasis, namų ruoša ar daržų ravėjimas pas senelius kaime. Mūsų kasdienybė visai kitokia. Mano tėtis - garsus politikas Rolandas Tumonas. Jis niekada nenorėjo būti jokio miestelio meru, tačiau mero postuose turi tiek statytinių, jog galiu drąsiai teigti, jog pusei Lietuvos tikriausiai vadovauja būtent tėtis. Jis populiarus pokalbių laidose, mylimas labdaros renginiuose ir tiesiog dievinamas ligoninių ar kitų visuomenėj naudingų institucijų atidarymuose dėl stambiai aukojamų sumų ir dažno bendravimo su.. na, kaip čia Jus pavadinti.. na, su paprastais mirtingaisiais. Jo reputacija be dėmelės, nors kiek pažįstų savo tėvą jis lengviau atsakytų į klausimą: ‘Kam nukirsti galvą?’, negu parodytų gailestingumą. Bet, iki dabar jis tai puikiai slepia, o aš per daug nemąstau, kol mano sąskaita banke pilna ir garaže stovi naujutėlaitis Mercedes’as. Žinoma, visa tai turi savo kainą. Kaip pavyzdžiui tai, jog jau kelis metus draugauju su kito garsaus politiko sūnumi Nojumi, nes taip susitarė mūsų tėvai. Primena indiškas tradicijas, tiesa? Tačiau, tai realūs įvykiai, net ir tokioje modernioje visuomenėje. Mes, kaip nemokama viešųjų ryšių akcija mūsų tėvams. Jiems milžiniškas pliusas parodyti tautai kokius Dievobaimingus, dorus vaikus sugebėjo užauginti. Mes - pavyzdys Lietuvos jaunimui. Ech, tokia ta elito dalia - daryti tai, ko iš tavęs tikisi kiti, tačiau būti po padidinimo stiklu esu pripratusi nuo pat vaikystės ir kitokio gyvenimo nė neįsivaizduočiau.
Mano mintis pertraukė skambantis telefonas.
  - Alio?
  - Įsijunk vaizdo pokalbį greičiau!!! - subaubė į ragelį Gabija.
Pavarčiusi akis atsukau telefoną prieš save.
  - Kas atsitiko?
  - Žiūrėk kas grįžo!!! - išsišiepusi atsuko ragelį į vidutinio ūgio, šviesių plaukų ir beproto gražiai ištreniruoto kūno vaikiną.
  - Adooooooooooomaaaaaaaai!!! - pašokusi nuo lovos pradėjau klykauti ir aš.
  - Jeigu ne tie raumenys, jau seniai būčiau iškaršusi jam kailį, - įlindo į kadrą Kamilė.
  - Juk žinau, kad manęs nori, - mirktelėjo jai Adomas.
Kamilė tik iškišo liežuvį vaidindama, kad tuoj apsivems.
Tai mano šutvė: Gabija, Kamilė ir Adomas. Kamilė - ta, kuri prireikus gautų bet ką. Ji turtingų verslininkų vienturtė, kuri vis įsipainioja į visokius rūpesčius. Tikriausiai užsimanius ir branduolinę raketą suveiktų. Žinot, kas baisiausia? Aš tikrai neperdedu. Iš kur pas ją tokie ryšiai mes niekada nežinojome ir tikriausiai niekada nesužinosime, nes mūsų šutvėje galioja nerašyta taisyklė: ‘Neklausti Kamilės’. Tiesiog: NEKLAUSTI KAMILĖS. Ir pastaruosius aštuonerius mūsų draugystės metus tai veikia. 
Adomas su Gabija - brolis ir sesuo, tačiau skirtingai nuo manęs ir Živilės jie dievina vienas kitą! Adomas prireikus užstotų Gabiją nuo kulkos, o Gabija sudegintų kiekvienos tuštutės įskaudinusios jos brolį Louboutin batelius. Gabija mūsų įdomioje kompanijoje mažiausiai agresyvi ir daugiausiai gėrio spinduliuojanti būtybė. Ji visur stengsis įžvelgti tik gerąsias puses, dėl to aš ją beprotiškai ir vertinu, o Adomas gal šiek tiek per daug pasitikintis savimi ir visados mąstantis, jog bet kurią merginą gali įsitempti į lovą. Turėtumėte žinoti dar vieną mažą smukmenėlę. Kamilė su Adomu nepraleis progos įgelti vienas kitam. Tarp jų tiesiog spinduliuoja... na, savotiška trauka. Apie tai, taipogi nekalbame, tačiau abi su Gabija spėjame, kad viskas prasidėjo nuo tada, kai baigus devintą klasę užtikome juos besiglamonėjančius Vanesos vakarėlyje. Nuo tada, abu kaip į uodegą įkirpti: labai daug kandžiojasi, bet neduok Dieve, kurį nors įžeis svetimas, tuomet puola ginti viens kito, kaip tikras išminavimo būrys. Trumpiau pasakius, tokie jau mes: mergišius, gerietė, dylerė ir aš, ta kuri dažniausiai pasirodo viešumoje, kuri dažniausiai puošia žurnalo puslapius, ir kuriai nurodoma kaip reikia žengti kas antrą žingsnį jos pačios gyvenime.
  - Adomai, kada spėjai grįžti? Ar su visam? - nudžiugau.
  - Na, pagaliau su visam, - išsišiepė. - tik gaila, jog teks grįžti į dvyliktą klasę.
Pradėjau kvatotis.
  - Dvidešimtmetis dvyliktoje klasėje?
  - Tik tokiu būdu Lietuvoje bus užskaitytas Austrijoje įgytas bakalauro laipsnis.
Žinau, viskas atrodo labai painiai, tačiau tuoj paaiškinsiu kur pastaruosius šešerius metus buvo Adomas. Kaip jau spėjote suprasti turtingiems žmonėms labai svarbu išsaugoti nepriekaištingą reputaciją, o turintiems vaikų, tai buvo išties labai sunki užduotis. Ne visi tokie paklusnūs kaip aš. Prieš gerus septynerius metus tarp elito atstovų tyliai, bet greitai plito mada išsiųsti išskirtinius savo vaikus į verslo mokyklą Austrijos kalnuose. Žodis išskirtiniai iš tiesų reiškė hormonų pritvinkę paaugliai, kurie po truputį pradėjo justi pagundą pabandyti alkoholio, sekso ar dar blogiau - kovoti prieš tėvų diktatūrą. Pastariesiems tai buvo, tiesiog tragedija. Kas keičiausia, kad dauguma jų kaip ir įprasta paaugliams tiesiog ieškojo savęs ir norėjo nors retkarčiais pasilinksminti, tačiau tai buvo per daug hiporbolizuojama jų gimdytojų ir už menkiausią paslydimą būdavai išssiųstas į Austriją. Ten mokydavaisi iki dešimtos klasės, o tada turėdavai atlikti pustrečių metų praktiką, jeigu norėdavai gauti verslo studijų bakalauro laipsnį. Tačiau, dėl švietimo sistemos spragų, norėdamas, kad bakalauro laipsnis atsivežtas iš Austrijos galiotų ir Lietuvoje, gimtinėje turėdavai pabaigti dvyliktą klasę ir išlaikyti, kaip ir visiems abiturientams dera, brandos egzaminus. Taigi, tai tapo savotiška mada ir suaugusių žmonių naštos nusikratymu. Nelaimėliai buvo išssiųsti, o tie, kuriems bent šiek tiek užteko smegenų arba buvo įbauginti šiurpių istorijų apie Veičselbodeno privačią verslo mokyklą Austrijos kalnuose - tiesiog užrišo savo paauglystei mazgelį ir pradėjo anksčiau laiko brautis į suaugusiųjų pasaulį. Arba, linksmindavosi slapta. Taip, kaip darėme mes. Ir taip, kaip darė pusė Lietuvos elitinių tėvelių atžalų. Taip ir gyvenome. Jie slapta išssiųsdavo nenuoramas, viešumoje sakydami, kad viskas vaikų labui ir geresniam išsilavinimui, o mes slaptai šventėme savo jaunas dieneles, viešai negadindami savo tėvelių reputacijos.
  - Tokia proga! Adomas grįžo! Reikia atšvęsti. Susitinkam, kaip įprastai? Ir primenam Adomui, koks jausmas vėl būti atpažįstamu gatvėse? - išsišiepiau.
Sulaukusi pritariamo linktelėjimo padėjau ragelį ir nubėgau ruoštis. Užsivilkusi permatomą juodą ‘Dolce&Gabbana’ palaidinę, įsispraudusi į lengvai krentantį tos pačios firmos juodą sijonuką ir apsiovusi baltus ‘Nike’ sportinius batelius patraukiau savo naujutėlaičio ‘Mersiuko’ link. Dar kartelį pasiblizginus lūpas prieš veidroduką užsidėjau akinius nuo saulės ir išvažiuodama iš kiemo dar spėjau pamojuoti mamai, kuri laistė, didvyriškai atlaikiusias visą pirmąjį rudens mėnesį, gėles.
Ramiai išvažiavusi iš savo rajono - Žvėryno, patraukiau Vilniaus senamiesčio link. Linksmai niūniuodama pagal Taylor Swift dainą Wildnest Dream, kuri skambėjo per radiją įsukau į mažos kavinukės, pačiam senamiesčio pakrašty stovėjimo aikštelę. Ten jau stovėjo šių metų gamybos pilkas ‘Mercedez - Benz’ džipas, kuris tikriausiai priklausė Adomui, nes iki šiol su tokia mašina niekas nebuvo atvažiavęs į mūsų susibūrimus ir Kamilės raudonas BMW kabrioletas.
Mūsų taip pamėgta kavinukė pavadinta Pas Mortą - čia lankomės jau daugiau, negu penkerius metus. Kažkada netikėtai užklupus lietui įsmukome į pirmą pasitaikiusią pastogę ir tuomet sutikome ją - pačią mieliausią senyvo amžiaus moterį, kokią tik esu pažinusi - Mortą.  Ji mus labai mielai priglaudė, sušildė padariusi imbierinės arbatos ir nuo pat pirmos akimirkos pajutome, kad šia moterim galime pasitikėti. Kiekvieną kartą čia užsukus, Morta specialiai mums yra paruošusi atskirą kampelį netoli virtuvės, kur net langai padaryti taip, jog mes galėtume stebėti gatve vaikščiojančius žmones, o mūsų nemato niekas. Tai slapta ramybės oazė, kurioje netrikdo įkyrus smalsių žmonių žvilgsniai.Įėjus į kavinukę nužvelgėme kelis pietaujančius staliukus, ir nelaukę atskiro kvietimo nėrėme tiesiai į virtuvę.
- Ei, Adomai, pasislėpk, padarysim Mortai staigmeną, - paliepiau.Adomas klusniai užlindo už virtuvinės spintelės. - Labas, Morta! - pamojo senyvai moteriškei Kamilė. - O, sveikutės! Eikite sėsti, šiandien dienos pietums kepame labai skanią lazaniją, lyg nujausdama prikepiau daugiau, - motiniškai išsišiepė. - Galbūt lazanijos atsiras ir dar vienam papildomui svečiui? - slapukiškai prisimerkė Gabija. - Uoi, merginos, tik nesakykit, kad ir vėl atsivedėt tą netikelį - Neringos vaikiną. Jo juk vardas net nevyriškas, o apie kitką net nekalbu... - nepraleido progos paaštrialiežuvauti.
Po tokių Mortos žodžių juoko nesuvaldė ir Adomas. Pradėjęs prunkšti, išdavė savo slėptuvę. - Negi ten jis? - pyktelėjo.
- Nejaugi aš taip panašus į tą lepšį? - išlindo Adomas. Morta prisimerkė, įdėmiai nužiūrėjo prieš ją stovintį vaikiną, tuomet pasiėmė nuo spintelės akinius ir užsidėjusi nedrąsiai tarstelėjo: - Adomai, vaikeli, čia tu?
Adomas tik linktelėjo ir ištiesė į šonus savo ištreniruotas rankas. Morta, savo senais, raukšlėtais pirštais susigriebė už burnos.
- Na, negali būti.. - vis negalėjo patikėti. - Gali gali, Mortute. Ateikit čia, - priėjęs ją apkabino.
- Tikriausiai keturis metus tavęs nemačiau... - įsikniaubusi jam į krūtinę prabilo ji. - O koks tu išaugęs, koks suvyriškėjęs. Tikriausiai visos panelės laksto iš paskos, - gnybštelėjo jam į šoną. - Na, panelių dėmesiu nesiskundžiu, - žvilgtelėjo į Kamilę.
- Prašyyyyyyyyyčiauuuuuuu, - pavarčiusi akis demonstratyviai ilgindama žodį užtęsė ji.
- Kalbant apie tave, - pažiūrėjo į Kamilę. - Klausyk, mano brangioji, - paėmė ją už rankos. - Man reikėtų, kad kai ką gautum. Kamilė patenkinta išsišiepė:
- Aš jiems sakiau, kad jūs pavartojat stipriau už viskį, jie manim netikėjo. Norit, kad gaučiau?
- Taip, man reikės apie dvidešimt penkių.
Kamilė išpūtė akis:
- Gramų?
Kažkur metro šešiasdešimties senutė pasistiebė link Kamilės ir prislopintu balsu sukuždėjo: - Jeigu kėdžių atlošai su mėlynais bantukais gale yra stipriau už viskį ir visa tai skaičiuojama gramais, tuomet - taip.
Visi pradėjome kvatotis.
- Kas? - apsimetusi, kad nesupranta kas vyksta tarstelėjo Morta. - Šeštadienį mano kavinukėj švęs krikštynas, - tuomet išssišiepė ir pridūrė: - Eikit, įsidėkit valgyti, ir nebesimaišykit virtuvėje, nes greitai prasidės pietūs ir mes su Gertrūda nespėsim suktis.
Šalia stovėjusi močiutė, su klausos aparatu ir aiškiai pastebimais dantų protezais, išgirdusi savo vardą plačiai išsišiepė ir iškėlė du nykščius į viršų.
Greitai įsidėję lazanijos nuėjome į savo įprastą vietą.
- Kaip aš jūsų visų buvau pasiilgęs, - bebaigiant valgyti prabilo Adomas.
- Tu geriau pasakok, kaip jums ten sekėsi? Ar daug prarastųjų sielų grįš į mūsų gimnaziją mokytis šiemet, - užklausiau.
- Na nemažai. Su manim, grįšime penkiese.
- Oho. Paklausčiau, kaip mokyklos direktorė leido Jums visiems grįšti, nes jau Spalio pirma savaitė, bet pati puikiai žinau atsakymą - PINIGAI. Adomas pritariamai linktelėjo.
- Be to, kalbant apie pinigus, matei koks žvėris stovi lauke? - prieš įsidėdama paskutinį lazanijos gabaliuką į burną tarstelėjo Gabija.
- Leisk atspėsiu: tai labai dosni jūsų tėčio dovana Adomo grįžimo proga, kuri iš tikrųjų reiškia, kad užkišdamas jį brangiais žaisliukais Vytautas tikisi, jog Adomas tylės? - šakute braukydama per tuščią lėkštę kalbėjau.
- Ir iš kur tu tokia įžvalgi? - nusišluostęs servetėle burną išsišiepė Adomas. - Viską atspėjai, kaip pirštu į akį. Na matai, man kalbėti apie Austriją viešai, kreiptis į žiniasklaidą ar dar kokį skandalą kelti, tiesiog neapsimoka, nes visų pirma, tai neduotų jokios naudos, visų antra - nėra žurnalo, kurio nepapirktų, visų trečia - skandalą sukelčiau, viskas greitai pasimirštų, o mano šeima visam laikui mane išbrauktų iš visų Kalėdinių vakarienių penkiasdešimčiai metų į priekį. Ir tai, tik geriausiu atveju. Ką įpykęs tėvas galėtų padaryti, aš bijau net pagalvot, - raugtelėjo Adomas.
- Fui, koks šlykštynė buvai, toks ir likai, - trenkė jam Kamilė.
- Ech, labiausiai buvau pasiilgęs tavęs, - pradėjo arčiau jos kišti veidą. - Fuuuuui, pasitrauk! Tau smirda iš burnos! - nusikratė.
Adomas patenkintas išsišiepė ir pabarbenęs pirštais į stalviršį tarė:
- Gal norėsite, jog vėliau supažindinčiau jus su savo draugais, kurie taip pat yra grįžę iš Austrijos? Vyresni, pasportavę bičiukai, nežinau, kaip jus man už tai atsilyginsite, - kilstelėjo antakius. - Pažindink su kuo nori, tik, kad kuo toliau būtum pats, - ranka uždengė jam burną Kamilė.
Dar šiek tiek paplepėję nuskubėjome į Virtuvę padėkoti Mortai ir Gertrūdai už skanius pietus. Išėję iš kavinukės sustojome prie mašinų:
- Tai šiandien vakare? - pasiteiravo Adomas.- Susitinkam su mano draugais centriuke? - Aš jau nekantrauju pamatyti tuos gražuoliukus, - patrynė rankomis Gabija.
- Džiūgaučiau ir aš, bet tikriausiai be Nedo negalėsiu dalyvauti..
- O neeeeeeeeeeeeee, - suinkštė Kamilė. - Tik ne tas skystablauzdis.
- Vis tikėjausi, kad iki man grįžus būsit išsiskyrę... - nusivylęs nuleido akis Adomas.
- Na matot, taip jau yra. Augom kartu, paskui tėvai mus suvedė, na ir taip tiesiog ‘reikia’, - gūžtelėjau pečiais.
- Kodėl nepamini to, kad tikriausiai jūsų tėvai lieps ir tuoktis po poros metelių. Nejaugi ir tada nieko nesakysi? - pakeltu tonu tarė.
Tai buvo pirmasis kartas, kuomet prieš tikrovę užmerkiau akis. Tokia baigtis būtų pati baisiausia mano ir Nedo santykiuose. Aš apie tai dažnai galvodavau: prieš užmiegant, duše, kuomet pietaudavau.. Na, trumpiau tariant, aš to tikrai labai bijojau, nes nenorėjau savo jaunystės ir tikriausiai viso gyvenimo paaukoti nemylimam vyrui, ką ten vyrui, veikiau amžinam paaugliui, kuris taip stipriai mane erzina, kad kartais lenda įkiri mintis, mesti visus turtus ir pabėgti. Bet tuomet pagalvoju, apie Prada, Gucci, Armani ir kitą mylimą savo nuosavybę, be kurios gyventi tikrai negalėčiau. Atsisakyti savo blizgančio Mercedez’o, banko kortelės, kuri neturi limito? Naaaaaa jau ne, geriau kentėti su tokiu, kaip Nedas.
Nusišypsojau:
- Na, Adomai, jeigu tekėsiu - prižadu, kvietimą gausi pats pirmas, - nors veidą ir puošė plati šypsena, tačiau viduj raukiausi, lyg suvalgiusi rūgščią citriną. Ne, už Nedo tikrai netekėsiu. NIEKADA.
Važiuodama namo mėgavausi žmonių veidais, kuriuose atsispindėdavo maža pavydo ir pasigerėjimo gaidelė pamačius mano mašiną. Lyg ir turėčiau būti pripratųsi prie tokios žmonių reakcijos, nes nuo pat vaikystės turėdavau viską, kas geriausia ir naujausia, tačiau karts nuo karto man patikdavo pačiai sau pasikedenti plunksneles. Sustojus prie šviesaforo kairėje pusėje sustojo, kažkur dvidešimt metų senumo, Opel markės automobilis pilnas merginų panašaus amžiaus, kaip aš. Pamačiusios, jog už vairo sėdi ne kas kitas, kaip Neringa Tumonaitė - tokių, kaip jos, merginų sektinas pavyzdys, visos puolė atidaryti langų ir rėkti:
- Neringa!!! Neringa!!! Čia tu!!! Mes tave mylim!!! Sekam visas tavo naujienas!!! Chi, argi ne miela? Lėtai, bet grakščiai permetusi plaukus per petį paspaudžiau automatinį langų atidarymo mygtuką.
- Sveikos, merginos, - elegantiškai pamojau. Pasigirdo cypimas: - O tu Dieve Švenčiausias!!! Ji su mumis kalbasi!!!
- Neringa, ką šiandien esi apsivilkusi? - įsidrąsino viena.
- Visa Dolce&Gabbana, tik sportiniai bateliai Nike.
- Ar galėtume su tavimi pasidaryti asmenukę? - priekyje, keleivio sėdynėje sedėjusi mergina išsitraukė mobilųjį telefoną.
- Jeigu spėsite iki žalio šviesoforo signalo - prašau, - išsišiepiau.
Ir pasipylė blykstės. Užsidegus žaliai, meiliai nusišypsojau:
- Sėkmės, merginos, - pusiau pamojusi greitai nurūkau savo keliais.
Ech, argi mano gyvenimas ne tobulas? Gatvėje esu atpažįstama, turiu nuostabius draugus, man niekada nieko netrūksta.
Vis dar triumfuodama nuo savo gyvenimo, nepastebėjau, kaip greitai prabėgo laikas. Jau buvau pasidažiusi, lengvai susigarbanavusi plaukus, ir vilkėjau aptemptą pilkai juodą Chanel suknelę iki kelių su plačia iškirpte nugaroje. Apsiovusi juodus Valentino batelius su balta juostele ties kulkšnim, jau ruošiausi išeiti, bet tėtis iš svetainės tarstelėjo:
- Nedas bus?
- Juk, jau sakiau, kad taip.
Tėtis priėjęs prie manęs pabučiavo į kaktą ir savo rūstų veidą papuošė šypsena. - Tik žiūrėk, nepridaryk gėdos, kad rytoj neskaityčiau apie tave pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Juk žinai, kad į tave dedam daug vilčių.
Ech, kaip tokiom akimirkom man viskas nusibosta.. Ir vėl išsišiepiau savo dirbtine šypsena:
- Tėti, juk žinai, manimi gali pasitikėti. - Čia manim negalit pasitikėti, todėl į viešumą manęs ir nekišat, - nusileidusi iš antro aukšto nusijuokė Živilė.
- Todėl, tu šiandien niekur ir neini, - vėl surimtėjo tėtis. - Gerai, myliu, - pabučiavau jį į žandą. - Perduok mamai linkėjimus, kai grįš iš labdaros renginio susirinkimo. Lekiu.
Išėjus manęs jau laukė taksi. Tvirtai prispaudžiau prie šono savo Hermes delninukę ir nukrypavau kaukšėdama kulniukais. Vietą susitikimui, Adomas buvo išrinkęs kokteilių barą ‘Panteros’, į kurį renkasi blizgesį mėgstantys žmonės. Išlipusi prie paskirtos vietos padaviau taksistui pinigus:
- Grąžą pasilikite, - tokiom akimirkom jaučiuosi, lyg darydama didelę malonę. - Sveiki, manęs jau laukia prie VIP staliuko, - priėjusi pasisakiau apsauginiui.
- Prašau, - maloniai parodė, jog sekčiau paskui jį.
Aš pripratusi, jog baruose, klubuose ar restoranuose mane palydėtų prie mano rezervuotos vietos. Vis dėl to, juk aš ne niekas - su manimi turi elgtis maloniai.  Einant staliuko link, mačiau, kaip visų akys krypo į mane. Vyrai maloniai nulydėdavo žvilgsniu, o merginos pavydžiai nužiūrėdavo mano liekną figūrą. Tikriausiai ne veltui, kol grakščiai ėjau link draugų, fone grojo Adelės dainos Rumour Has It remiksas. Mėgaudamasi dėmesiu pamačiau iš toli mojančia Gabiją.
- Hey, Neringa! Tu jau čia! - pašoko iš vietos. - Sveikute, - susiglaudėm žandais iš abiejų pusių.
Pasitempiau, kaip styga, nes mūsų pastovią šutvę šiandien papildė trys pribloškiančios išvaizdos vaikinai.
Išssišiepusi elegantiškai pamojau Kamilei, kuri jau sedėjo kitame stalo gale ir meiliai glaudėsi prie vieno iš gražuoliukų.
  - Draugai, - pastvėręs mane į glėbį pradėjo kalbą Adomas. - Susipažinkite, su geriausia mano drauge - Neringa. Būčiau labai laimingas, jeigu kuris nors ją nuvyliotumėte nuo to padaro, kuri ji vadina savo vaikinu. Kad visiems Jums būtų ramiau, prieš ją merginant, galiu pasakyti, kad su tuo gnomu ji ne savo noru. Taigi, nelaukite, imkitės iniciatyvos - tokia gražuolė ne kiekvieną dieną pasitaiko akiraty, - aiškiai girdėjosi, nors Adomo kalba ir lydima geru noru, tačiau vedama mažiausiai šešių taurelių tekilos, kuri pustuštė jau stovėjo ant stalo.
Po tokių tiesmukų pasisakymų, du jo draugai pakėlė taures mano pusėn, lyg akimis sakydami: ,Mums tikrai tavęs gaila. Nustok švaistyti savo laiką mergyt’. Tačiau, trečiasis, ir labiausiai nosį užrietęs vaikinas tik sėdėjo, gurkšnojo, iš butelio šalia spėjau ‘Jack Daniels’ kokteilį su kolą, ir paslaptingai žvelgdamas į mane bandė nuslėpti kylančius lūpų kampučius, kurie žaidė jo skruostais tai pakildami, tai nusileisdami. Prisėdau prie Gabijos, vis dar spoksodama į tą vaikiną, nes nesupratau, ta slepiama šypsena buvo pajuokos ar gailesčio ženklas? Bet kuriuo atveju, abi reakcijos iš kažkokio nepažįstamo vaikėzo man netiko. Kita vertus, į jį buvo malonu paspoksoti, net man, o aš kas dieną matau daug gražių žmonių. Kiek prieblandoje galėjau įžiūrėti, to vaikino madinga tamsių plaukų šukuosena, ruda oda ir keistai gilios akys vertė dar ir dar į jį pakelti akis. Nesupratau ko, aš į jį vis vogčia žvilgčiojau, tačiau buvo kabliukas už kurio ir užsikabinau. - Kaip tau tas vaikinas? - pildama man kokteilį paklausė Gabija rodydama būtent į tą paslaptingąjį. - Jo vardas Martynas. Grįžo kartu su Adomu, bet į tą mokyklą papuolė dviem metais anksčiau. Tu pažiūrėk į tą pasportavusią krutinę, ant kurios taip nuodemingai tobulai atrodo tie melyni marskiniai, - atvirai seilę varvino ji.
Nedrąsiai kilstelėjau akis, ir būtent tuo momentu Martynas į mane ramiai žiūrėjo ir akimis šypsojosi. Pasimečiau. Nuleidau žvilgsnį.
- O kur Nedas? - mano tylią paniką nutraukė Gabija.
- Kas ten žino. Tikriausiai vėl pasirodys girtas, kaip šliurė, - papučiau lūpas.
Visi linksminosi - kas šoko, kas diskutuodami ramiai gurkšnojo kokteilius, o kas susėdę tamsiausiam kamputyję slapčia glaustėsi. O glaustėsi ne kas kitas, kaip Kamilė su savo naujuoju berniuku - žaisliuku Tomu. Pas Kamilę vaikinai ilgai neužsibūna, jie tiesiog jai atsibosta. Arba.. Ji juk turi Adomą šalia, kam jai kiti. Prisiminusi Adomą žvilgtelėjau jo pusėn. Išsišiepęs diskutavo su trečiuoju vaikinu - Roku, kurio veidas atrodė, kaip kokio graikų dievo. Toks stulbinančiai gražus vaikinas, tačiau iš manierų ir iš tų poros sakinių, kuriais spėjom persimesti supratau, kad jis save myli labiau už bet ką kitą. Akimirka man pagailo Adomo, nes mačiau, kaip jo žvilgsnis vis nukrypsta ties Kamile, tuomet šypsena dingsta, minutėlę susimąsto ir vėl vaidina lyg viskas būtų gerai. - Neeeeeeeeeeeeeeeringuuuleeeee, - iš už nugaros pasigirdo iki kaulų smegenų įgrisęs balsas.
O tu Dieve, spektaklis prasideda..
- Och, Nedai, sveikas, - apkabinau, ir tuo pačiu prilaikiau girtutėlį savo vaikiną.
- Tikiuosi neprisidarei rūpesčių su nei vienu iš šių vaikinų, - piktai pagrūmojo pirštu.
- Manau, tu šiandien prisidarysi rūpesčių žymiai daugiau... - numykiau.
- Kaip? Neišgirdau.
- Ne, nieko, mielasis, - atsidusau.
Nedui bandant sveikintis su mano draugais, kiek įmanoma malonų atsakymą gavo tik iš Gabijos, nes Adomas apsimetė, kad jo nemato, o Kamilė atkišo jam vidurinį pirštą. - Tavo draugai, kaip visada perdėtai susireikšminę. Mažute, kaip tu gali su tokiais nevykeliais bendrauti?
Tai buvo antras kartas, kuomet užmerkiau akis. Tiesiog nekreipiau dėmesio, nors galvoje balsas rėkte rėkė: ‘Kavili tu! Nors kartą pasižiūrėk į save! Jeigu ne aš, ir ne mano šeima, nepuoštum dabar žurnalų viršelių, o tavo tėvas iš susitepusio politiko nebūtų vėl grįžęs į seimą. Ir atsikvošėk! Kuriai merginai tu galėtum patikti? Tie šviesūs, nemadingos šukuosenos plaukai, pats liesas, kaip sliekas, ir ūgis.. Na gerai, vienintelis dalykas kas tave puošia - ūgis. Apsimeti mergišium, bet visos lipa ant tavęs, nes galvoja papuls į žurnalų viršelius, o tu lipi ant manęs, nes be manęs joks fotografas į tave kameros objektyvo neatsuktų. Ir ką tu bandai sutais stilingais drabužiais ir brangiais laikrodžiais paslėpti? Tai, kad esi velniškai nelaimingas? Nes nuolatos esi arba girtas, arba kitaip svaiginiesi, ir, jeigu NE AŠ, seniai mirgėtum žurnalų puslapiuose, kaip prasigėręs elitinis bernužėlis...’
Nuo klyksmo galvoje mane atplėšė keistas garsas. Ach taip, iš to siuto net dantimis pradėjau griežti. Jeigu anksčiau laiko dar ir dantys man iškris, tėtis tikrai turės sudėti naujus.