Peržiūrėjus filmą „Before I disappear“ vėl aplankė susimastymas apie mirtį. Tai kažkas nepasiekiamo, ir neapibrėžiamo, pats žodis mirtis visiškai nesisieja su reikšme-nebuvimu, dingimu, pabaiga...Tai kažkas kas net kalboje, pačiame žodyje slepiama nuo realybės. Tarsi paguodžiama , jog pabaigos nebus. Viskas tik čia ir dabar. Nėra, nei buvo nei bus. Viskas gražu, džiaugsminga, malonu. Nebėra vietos bjaurumui, destrukcijai, mirčiai. Tai sakytina tiek apie moralinę tiek fizikinę visuomenes būseną. Sakytumei gyvename iliuzijos amžiuje. Amžiuje kuomet viskas yra medijuojama. Kuomet mūsų sukurtos medijos mums patiems diktuoja kaip jaustis, ko norėti ir kaip elgtis. Mes to dažniausiai nei nesuvokiame. Viskas tėra žmonių sukurta, tam, kad įgyvendinti tą amžiną nemirtingumo troškimą. Mirtis išstumta iš tikro gyvenimo. Ją galime pamatyti tik filmuose ir televizijos žinių laidose. Tačiau mes visuomet saugūs. Mus nuo mirties skiria kompiuterio ar televizoriaus ekranas. Galime sėdėti ir mėgautis tais destruktyviais vaizdais be jokios baimės. Tik malonus šiurpas mus aplanko ir tuoj pat dingsta, kai rodoma reklama-kuri liepia įsigyti naująjį vyno butelių atidarytuvą, kuris yra daugiau nei atidarytuvas.
Viskas tapo daugiau nei tiesiog stalas ar kėdė. Visad yra žadama daugiau, žadama malonumo ir laimės.

Tas romantizuotas nusibaigusio ir sugniuždytos žmogaus paveikslas visada itin patrauklus. Toks žmogus rodosi tikru žmogumi, kuris dar turi savo jausmus ir mintis. Jis atsišalinęs nuo to kas vyksta visuomeniniame gyvenime, jis gyvena savo pasaulyje. Pasaulyje kuris yra tuščias.  Toks žmogus mato viso ko pagrindą, jog iš esmės nieko nėra, viskas-visos sistemos yra išgalvotos ir sukurtos žmonių. Kas jas sukūrė tas jas gali ir sugriauti. Kodėl nepasirinkus valkatos ir alkoholiko gyvenimo, jei visur siekiama įteigti sveiko gyvenimo ir gražaus kūno standartus. Savidestrukcija, šiuo atveju, savotiškas maištas. Arba kaip kai kas pasakytų-tiesiog silpnumas. Nes gyvenimas tai kova. Su kuo reikia kovoti? Su visuomene? Ar su pačio silpnumu? Abu atvėjai skamba pakankamai sudėtingai.
Tikriausiai visas tas blizgesys ir triukšmas, kuris puikiai tinka apibūdinant, šiuolaikinę visuomenę tėra tiesiog žmogiškojo supuvimo maskuotė.  Mes tapome tušti viduje vis betobulindami savo kūnus ir siekdami amžinos jaunystės ir gyvenimo. Visa tai kalba apie pačio fizinio kūno išlikimą. Niekas nekalba apie protą ar apie sielą. Tai kas mus daro žmonėmis, o ne tiesiog mašinomis. Tai mus daro individais, o ne vienalyte mase.

Būtent pats fiziškumas ir siejasi su masinės kultūros klestėjimu. Kultūros kurioje žodis individas-jau yra praradęs modernistinę reikšmę. Kiekvienas manosi esą originalus ir unikalus, kiekvienas masiškai tuo tiki, visi nori būti išskirtiniais. Tačiau bėda tame, jog tokiu būdu pati išskirtybė pradingsta, ji sugriaunama ir ją pakeičia masė arba vienuma. Daugybė individų.  Daugybė kūnų.. Kurie jau praktiškai mirę, tačiau kaip niekas kitas tiki savo nemirtingumu-fiziniu. Kiekviena siūloma prekė savyje talpina individualybės ir išskirtybės pažadą ir sukuria tarpasmeninio santykio iliuziją, skatinančią įsigyti daiktą.
Intymumas tarp žmonių ir daiktų štai kas yra naujoji romantika. Žmogus žmogui tapo svetimu. Nors mes visuomet buvome svetimi vienas kitam, nepaisant to, gyvenimas yra gražus.