Atsisėdau rašyti, bet apie ką? Galiausiai, kiekvienas esame savo visatos centras, matas, teisėjas. Tiesa, ieškantys liudytojų ir vertintojų (galinčių ir beveik privalančių suteikti tau ir tavo nuomonėms svorio) socialiniuose tinkluose.  Tarytum mėginame kažką atkartoti ir vis tikimės, kad kiti patvirtins mūsų kūrinio autentiškumą. Nors jokia paslaptis, kad sekiojame paskui stabus ir patys siekiame jais būti. Sena kaip pasaulis istorija.
Kokiais buvo manieji stabai? Tai niekada nebuvo žmonės. Nei realūs nei 9išgalvoti personažai. Aš sekiojau idėjas, savybes, įpročius bei mąstymo, vertinimo būdus. Tarytum rinkau savotiškos dėlionės detales. Tiesa, panašiai elgiuosi ir dabar. Nieko konkretaus, dažniausiai abstrakcijos. Nenuoseklios ir neretai beprasmiškos. Dažnai vien nuojautos, kad ieškau būtent šito elemento. Tiesa, iš pirmapradžių šaltinių dabar mažai kas tebeliko. Viskas arba mutavo arba patyrė metamorfozę.
Kaip teisingumo sąvoka iš vaikystės. Kaip tai buvo? Egzistavo Gėris ir Blogis. Dievas, Angelai, Kalėdų Senis. Buvo pagyros už gerą poelgį ir atpildas už nusižengimą. Viskas paprasta ir vienareikšmiška.
Su laiku viskas aplipo niuansais, atspalviais. Daugiau reiškia patogumas ir naudingumas, negu teisingumas ir sąžiningumas. Mes vis dar žinome, kad mūsų vaikystės personažai yra geri, teigiame tai. Bet to gerumo nebejaučiame kartu su jais. Nebent protarpiais. Galiausiai, juk turime žymiai svarbesnių darbų ir rūpesčių.
Manieji stabai evoliucionavo. Tai nereiškia, kad jie patobulėjo. Greičiau, pasikeitė, kad išliktu. Paragavo Froido, Nyčės, Dostojevskio, L. Tolstojaus. Dž. Martino, daktaro Hauso, Deksterio, Hanibalo, Kortų namelio. Ir tai yra (ar tapo) priimtina. Kaip norma.
Tiesos sakymas nebūtinai yra dorybė. Dažnai – tik tavo nuomonė. Dar dažniau – kišimasis į kitų reikalus, mėginimas primesti savo standartą. Neapdairumas.  O juk kažkada viską galima buvo pateisinti tuo, kad tu sakai tiesą.
Išsireiškimas „geras žmogus“ skamba keistai ir atrodo it fosilija. Ko gero, dabar tai reiškia: „turintis apie viską savo nuomonę, rūšiuojantis atliekas, propaguojantis sveiką gyvenimo būdą, socialiai aktyvus“. Ne vaikystės pasakų personažas.
Ar tai daro mane v
Blogesniu žmogumi? Nemanau. Tiesa, kas man belieka. Tiesiog leidžiu visoms naujoms detalėms ir smulkmenoms virsti svariu kontekstu. Ir ne be humoro ir ironijos ir smalsumo stebiu, kas iš to išeis. Manding, reikia bijoti ne pokyčių ar naujovių. Tebūnie, net nepatogiu. Galop, prie visko prisitaikoma. Stabai niekada nemiršta. Jie keičia formas. Retkarčiais turinį. Bijoti reikia sąstingio. Vyksmas sukuria tai, kas neturi vertės, bet kartu, sunaikina nėra reikalinga, kuria naujas galimybes. Stingulis paverčia mus bereikšmiais šešėliais. O juk svarbiausias mūsų kūrinys – mes patys.