Ne, neužtektų viso gyvenimo dejonėms ir dvejonėms. Sakysi, yra ne taip, nors supranti, kad klastos čia nebūta. Visą gyvenimą atiduodi savo žlugimui: draskaisi, blaškaisi, trankaisi. Klausi „kodėl“? Ir pamiršti, kad reikia gyventi. Lauki savo baigties, galvodamas, o kokia bus paskutinė mintis, minutė, šviesa ar tamsa... Lauki ir nesulauki. Bent jau tokios, kurią tūkstančius kartų repetavai. Kūrei vaizdinius scenarijus, palaidojai save gyvą. Ir per vėlai pabudai gyvenimui... Būna.

Ir vaikštai senais labirintais apžėlusiais piktžolėm. Duriančiu, badančiu delnus, nors tik žvilgsniu sieki išėjimo į laisvę. Nors niekada toks nebuvai, nors supranti, kad nebūsi. Laisvės nėra. Laisvė - mitas. Belaisvių išmislas. O koks skirtumas? Koks skirtumas? Piktžolių ir piktžmogių neišnaikinsi. Ir kai pavargusios pėdos neša namo tavo senkantį kūną. Kai galiausiai nusiauni batus ir nuvalai sukrešusį kraują nuo kojų. Kai vargais negalais pasieki balkone tavęs laukiančią kėdę - niekas nepasikeičia. Degini savo gyvenimą, vis nesibaigiančią dieną. Jau nieko nelauki, nes nieks neateis...