Vakar (nesvarbu kata tiksliai) tingėdama eiti virti spagečių ir bekalbėdama su vienu labai geru draugu, kuris ir davė vieną mintį pasvarstymams susimąsačiau... Ar tingėjimas yra galingesnis už norėjimą? Taip, šiuo atveju kaip derėtų reiktų pradėti kalbėti apie paprastų
poreikių patenkinimą. Bet mano mintys slenka kitur... Visu pirma reikėtų aptarti tingėjimo sąvoką. Tinginystė siejama su nenoru kažką daryti ar tiesiog neturėjimu motyvacijos kažkuo užsiimti. Tuo tarpu kalbėti apie ,,norėjimą" yra sudėtingiau kadangi neaišku kokių poreikių norima. Kartais žmonės yra tokie pasyvūs, kad tingėjimas juos visiškai nugali. Jie paaukoja daug nieko neveikimo valandų vietoj to, kad geriau įgyvendintų savo norus.
Žinoma tenka pripažinti, kad patenkinti fiziologinius poreikius yra žymiai lengviau nei patenkinti dvasinius. Kartais yra labai sunku suvokti kokios vertybės yra geros ar blogos. Dvasiniui penui įgauti reikalinga ne viena valanda, diena, ar net ištisi metai, kol žmogus atranda laimę. Kalbu apie tą laimę, kuri neieško naudos.
Bet nereikia nuklysti taip toli. Iškyla vienas svarbus klausimas kodėl žmogus pasiduoda savo fiziologijai?? Daug kas atsakytų: ,,Daryti tai kas tau malonu yra gėris". Bet juk malonumas yra laikinas. Tuo tarpu dvasiniai malonumai jie džiugina visą laiką. Kaip bebūtų svarbiausia yra, kad žmogus turi nugalėti save kad pasiektų savo tikslų ir nesvarbu kokios vertybės pas jį vyrauja. Svarbiausia bųti laimingiems.