Ant tavo sparnų gyvenu.
Dangus čia arčiau, nei žemė.
Debesų pataluos paukščiai lepinas
Ir saulės spindulius lesa.

Ant tavo sparnų gyvenu.
Ten, žemai – purvas, nelaimės ir pyktis,
Baimė ir neviltis.
Nenoriu matyti
Tos juodai purvinos dėmės
Visatos kampe susigūžusios.

Ant tavo sparnų
Jauku, šviesu ir šilta,
Čia visada pats vidurvasaris
Ir paukščių čiulbėjimas amžinas.
Kartais net pamirštu,
Kad aš – iš ten...

Bet vieną dieną
Persmelkęs baisus nerimas
Virto lediniu skausmu
Ir augo.
Mintys darėsi vis sunkesnės...