Jaučiau galvos skausmą bei kaulų laužymą taip lyg mane iš vidaus kas muštu su kuoka. Bėgau per mišką, šaltą žiemos vakarą, apšviečiant mėnuliui, bet tuo pačiu metu man atrodė, kad esu visai kitoje vietoje. Nuo ko begu nemasčiau, tiesiog žinojau, kad taip man buvo liepta. Keista, bet ir jutau, kad viena didžiausių mano nelaimių yra ta, kad aš bėgu. Pasirodo as dar ir sužeistas buvau. Rankos buvo tokios kruvinos ir randuotos, kad man pačiam nuo savo kraujo pasidarė bloga.
Po kelių valandų klaidžiojimo miške, atradau namą. Pastatas buvo apgriuvęs, bet dar kažkieno gyvenamas. Aplink tą griūveną lakstė vaikai ir žaide. Tai buvo baisiai keista ir neapsakomai nemalonu. Artinantis arčiau namo, pradėjau jaust skausmingą širdies plakimą ir pilvo skausmus. Pastebėjau, kad tie vaikai mane ignoruoja ar tiesiog nemato, o nuo to man geriau nepasidarė. Bevaiksčiodamas ir apžiūrinėdamas, prie to namo augančių apsnigtų obelų, pamačiau moterį, gulinčią savo kraujo baloje. Prie jos ėjau labai atsargiai, bet jau ir žinodamas kas ji....