Pamišėlio memuarai

Aš stiklo name uždarytas.
Kam reikia dabar man langų?
Pabudęs kas kartą iš ryto,
Durų ieškau Sizifo keliu...

Mane stebi gal zombiai, gal žmonės,
O kaip pavadint juos kitaip?
Jie tikisi Dievo malonės,
Tie egoistai, pasakę velniui taip...

Balta varna danguj pasikorė
Ir tik man vienam skaudu.
Kam eiti, kam plaukti prieš srovę?
Vis vien būsi sutryptas tu...

Gegutė paskendo alkoholy,
Nereikalinga niekam ji.
Metus skaičiuoja šamanės ligonės
Ir tiki jomis visi...

Pelytė jau ieško katės,
Ji senamadiška, ne banali -
Geriau jai, kad suės, nei nuo „importinių“ nuodų padvės.
Kodėl ir tu taip negali?..

Bitutė verkia, ji greitai mirs.
Naudokim, o taip, naudokim pesticidus...
Verkšlentojai bedarbiai liūdną jos baigtį išgirs?
Ne. Tad būkim lygesni už kitus...

O žuvys, išprotėjot?
Kam plaukiojat dabar aukštyn pilvais?
Naftos nemėgstat? Kaip sau norit...
Ir būkit tokios išpuikę po galais.

Nebenoriu būt aš stiklo namuose,
Šių blogybių jau nebegaliu pakęst.
Ir Don Kichotas išlaisvino mane,
Bet dabar telaukiu, tvano po savęs...