- Maikai, kelkis!- ankstų ryta sušuko sesuo.
Maikas tai išgirdęs tiesiog apsivertė ant kito šono ir miegojo toliau.
Sesė neištvėrusi įėjo į Jo kambarį ir pradėjo rėkti:
-Nejaugi negali nors kartą manęs paklausyti?! Aš noriu, kad padėtum man apsipirkti.
-Šiandien gi šeštadienis. Dar tik puse dvylikos. Ar negaliu nors vieną dieną normaliai išsimiegoti? Nuvažiuok viena į parduotuvę.
- Niekada man nepadedi. Niekada manęs neklausai! Kaip ir tėvų niekada neklausydavai. Nereikėjo naktinėti tiek, kad net nesugebėtum atsikelti.
Maikas tik kažką sumurmėjo ir po poros minučių išgirdo durų trenksmą.
Mintyse Jis sau pasakė: "pagaliau Ji išsinešdino iš čia. Kiekvieną rytą vis tas pats ir tas pats."
Po valandos Jis išsiropštė iš lovos ir nuėjo prie šaldytuvo. Nieko gero neradęs tiesiog apsisuko ir drėbęsi ant sofos.
Grįžusi sesė iš Maiko girdėjo tik priekaištus. Jis su Ja šnekėjo lyg su šiukšle.
"Kiek Tu gali mane žadinti rytais?", "Tuščias šaldytuvas, aš noriu valgyti. Ar negali greičiau apsipirkinėti?"
Ji tiesiog nuleido galvą ir pasakė:
-Atsiprašau. Tojaus padarysiu ko nors pavalgyti.
Vaikinas susiraukė ir pasakė:
-Ir nebedaryk tų savo sumuštinių. Jau užkniso!
Ji linktelėjo ir pripylė aliejaus į keptuvę.
Iškepusi bulves su mėsa Ji pakvietė Maiką prie stalo.
Pavalgęs Jis vėl reiškė savo priekaištus kas negerai.

Naktimis Larisa verkdavo. Larisa - tai Maiko sesers vardas.
Jų tėvai nusigėrė ir paliko Juos vienus. Larisa dabar lyg Maiko antra mama. Tik Maikas Jos nemėgsta.
Ji verkdavo, nes broliui viskas kas daryta sesers būdavo blogai. Niekas Jam netikdavo.
Jai būdavo skaudu.  Maiką ir Larisą tėvai paliko labai seniai. Maikui 20, o Larisai 17 metų.
Jie sunkiai pragyvena. Jie net nežino, kur dabar Jų tėvai.

Anksti ryte Larisa pasijuto blogai ir nusprendė nueiti pas gydytoją.
Nenorėdama, kad Maikas vėl supyktu Ji Jam net nesakė, jog išeina.
Nuėjusi Ji sužinojo blogą žinią.. Gydytojai Jai pranešė jog Ji serga vėžiu. Dabar jau maža galimybė Ją išgydyti. Bet kurią minutę Ji gali mirti.
Larisa puolė į ašaras. Prasėdėjusi kieme pora valandų Ji išėjo namo. Prie durų stabtelėjusi Ji galvojo kaip viską pasakyti Maikui.
Įžengusi namo Ji išgirdo Jo žodžius:
- Eilinį sykį nusižliumbusi! Kas buvo? Vėl kas įžeidė? Vėl prisiminei tėvus?
-Ne,- liūdnu balsu atsakė Ji ir išbėgo į savo kambarį.
Maikas pasigarsino muziką ir toliau drybsojo ant krėslo.
Jam buvo nesvarbu, kas Jo sesei.

Larisa užsirakino kambaryje ir verkė. Ji negalėjo neverkti. Mergina net nemanė, kad gali sirgti vėžiu.
Dabar Jos laikas suskaičiuotas. Niekas nežino kiek Ji dar gyvens.
Apie vėžį Ji žinojo daug. Žinojo, nes Jos močiutė taip pat sirgo vėžiu.
Dabar yra bėda.. Kaip viską pasakyti broliui?
Ji galvojo valandų valandas ir nusprendė Jam nieko nesakyti.
Taip bus geriau. Tiesiog niekam nieko nesakyti.
Slėpti...

Naktimis Larisa keldavosi gerti vaistų.
Dienų dienas Ji gerdavo tabletes, kad nors kiek geriau jaustusi.
Vieną ryta kai Ji vonios kambaryje gėrė vaistus, netyčia juos užmiršo ant spintelės.
Tuo metu brolis nuėjo į tuoletą ir rado tuos vaistus.
Jis nusigando ir nubėgo ieškoti sesės.
Įėjęs į sesės kambarį Jis pamatė Ją visą išbalusią.
Pirmą sykį Jis taip gerai įsižiūrėjo į Larisą ir pamatė kokia Ji iš tiesų yra.
Ji lyg angelas. Visa balta, žibančios akys, visa liekna, nuvargusi.
Jis ištiesė vaistus ir pasakė:
-Sese, tai tiesa? Tu sergi?
-Taip,- atsakė Ji ir pravirko.
Maikas nebežinojo ką besakyti.
Jis Ją apkabino ir pats pravirko.
Brolis atsiprašė Jos už viską. Už tai, kad rėkė, kad nepadėjo..
Larisa žinoma atleido. Jug Ji taip mylėjo savo brolį.
Brolis turėjo dar vieną klausimą ir prabilo:
-Aš noriu paklausti.. Suprantu, kad tai nepagydoma, bet... kiek Tau dar liko laiko?
Sesuo nuleido akis ir pasakė:
-Niekas nežino. Tik pats aukščiausiasis. Aš jaučiu, kad man liko labai nedaug.. Todėl noriu paprašyti.. Pažadėk man, kad Tu prižiūrėsi save. Kad Tau nieko nenutiks.
-Prižadu.- Atsakė Maikas ir stipriai apkabino sesę.

Paskutines dienas Maikas sese rūpinosi kiek galėdamas daugiau.
Jis pajuto, kokia Ji Jam svarbi. Bet vieną žvaigždėtą naktį Jis išgirdo riksmus.
Staigiai nubėgo pas Larisą į kambarį ir pamatė, kaip Jai blogai.
Jis Ją paėmė ant rankų ir nešė į mašiną.
Po poros minučių tik pajuto, kaip Ji paliko šį pasaulį.
Ji mirė....


Maikas kiekvieną dieną eidavo prie sesers kapo. Kiekvieną dieną rasdavo nors porą laisvų minučių ir nueidavo ten.
Jis suprato, kokia brangi Larisa Jam buvo.
Jis negalėdavo pagalvoti, kaip elgdavosi su Ja.
Kai sesuo mirė, Maikas išsikraustė į mažesnį butą.
Kiekvieną naktį Jis sapnuodavo seserį. Baisūs sapnai Jį kamuodavo kiekvieną sykį užmigus.
Tiesiog nebebūdavo Maiko gyvenime linksmų dienų.
Jis visada liūdėdavo, būdavo paniuręs.
Maikas niekuomet nebesilinksmindavo. Jis net neberūkė, nes žinojo, kad Larisai tai nepatikdavo.

Po poros savaičių Maikas pradėjo ieškoti savo tėvų.
Jis keliaudavo visur kur tik manė, kad gali būti tėvai.
Deja, Jis Jų nerado.

Maikui buvo sunku gyventi be sesers.
Jis tiesiog negalėdavo būti be Jos.
Maikas išmoko gaminti maistą, plautis drabužius.
Jis atlikdavo visus namų ruošos darbus.


Maiką apėmė baimė gyventi.
Jis nebeturėjo jokio tikslo.
Neturėjo sesers. Ji Jam buvo vienintelė. Ji Maiką mylėjo.
Rūpinuosi Juo. O dabar Jos nebėra. NEBĖRA IR NEBEBUS.

Vaikinas vieną lietingą naktį ėjo per tiltą ir suprato, kad Jis niekam nereikalingas.
Apsidairė.. Ir tik staiga nušoko.
Jis nesuprato, ką daro. Nesuprato, kad iš tiesų buvo mylimas kitų žmonių.
Tiesiog šoko ir manė, kad nuo to bus geriau.