Žalios, raštais išmargintos medinės sienos...
Baltos, kvadratais išklijuotos lubos...
Rudos, mano kūną laikančios grindys...
Visa tai trimatis kubas kuriame gyvenu.

Čia nėra durų, pro kurias išeičiau...
Čia nėra lango, pro kurį prasiskverbtų šviesa...
Čia nėra Tavęs, kuris kartodavo žodį ,,myliu"...
Čia tik trimatis kubas, kuriame esu tik aš.

Bandau šaukti, bet niekas manęs negirdi...
Bandau pajudėti, bet grandinės manęs nepaleidžia...
Bandau mąstyti, bet mano mintis užvaldei Tu...
Aš trimačiame kube, kuris nenori manęs paleisti.

Jaučiu, kaip bėga paskutinės gyvenimo minutės...
Matau, kaip laša paskutiniai kraujo lašai...
Girdžiu, kaip griūva trimačio kubo sienos...
Manęs jau nebėra, mano siela laisva.