Apie save
Seniai nebeliko Tėviškės ąžuolo su gandralizdžiu. Būdavo, išskrenda gandrai, tada ir įsiropšdavau į jų lizdą. Gera buvo žvalgytis tarsi paukščio akimis po rudenėjančius laukus. Kūryboje irgi turiu savo ąžuolą. Sliuogiu į jį dažniausiai taip pat rudenį, dar ir žiemos priduriu. Kas laukia viršūnėje? Gal ir patirsiu. Dabar smagu, kad vieną kitą storesnę šaką pasiekiau. Žvelgiant nuo jų, atsiveria savitas poezijos lauko lopinėlis.