- Gerai žinai, kad aš tave MYLIU! - jis šaukia, o tai mane erzina.
- Kaip galiu žinoti, jei sakai tai pirmą kartą...
- Tau reikia žodžių? - matau, kad jam sunku reikšti savo jaumus, tai nepanašu į jį.
- AŠ MYLIU TAVE. - taria švelniai, bet drebančiu balsu. Jam sunku. - Aš padaryčiau bet ką, kad ir tu jaustum tą patį degantį jausmą man.
- Nenoriu degti, o tuo labiau dėl tavęs. - juokiuos, jam atrodo, kad visus jo žodžius nuneša mano juokas, jie tampa beverčiai, menki... širdyje aš verkiu, bet tyliu.
- Tu laikai mane kvailiu...? - tai labiau teiginys, nei klausimas, todel neatsakau. - Kodėl tau taip sunku susitaikyti su tuo, jog tave kažkas myli?
- O ar aš sakiau, kad man sunku? - apsimetu nustebusia. Ne, turbŪt ir esu nustebusi, nes niekada nesisekė vaidinti, o tuo labiau gerai vaidinti. Pasirodo, jis užkibo...
- Tau vėl reikalingi žodžiai?
- Banalybes pasilaikyk sau. - pikta? veidmainė? tiesiog velniškai įsiutusi! Kaip jis drįsta man tai sakyti, būtent dabar, kai susikūriau savo mažą pasaulį, kuriame jis jau nebe reikalingas. Jis jį griauna...
- Paklausyk, aš... - nespėja užbaigti, nes delnu uždengiu jo burną, neleisdama pratati nė žodžio.
- Ne. Man nereikia žodžių. Man nereikia tavo meilės. Man nereikia tavęs.
...galbūt tą kartą pasakiau per daug...galbūt kita mergina būtų pasielgus kitaip... gal būt įskaudinau kažką, bet skaudėjo ir man...galbūt dabar viskas būtų kitaip, jei tik...galbūt dar nevėlu...Bet tai tik galbūt. Nereikšmingas galbūt, kuris negarantuoja laimės.



Ši istorija, sugalvota...bet galbūt kažkam labai tikra. ;)