Atsibodo man šitas apgaulingas pasaulis, kuriame tiek daug abejingumo ir neapsakomo pykčio. Jis užvaldęs visą VISATĄ – (nepajėgusią atispirti pykčio bangai) - kuri lyg Cunamis pasiglemžė ją, taip pat ir mane... Priglaudęs mus visus po savo „sparnu“ kuria savo taisyklėmis parentą visatą, lyg mes – vaikystėje, būdami maži vaikai žaisdavome naujai atsiradusiomis LEGO kaladėlėmis, su dideliu džiaugsmu širdyje statydavome savo visatas.
Šiandien pyktis taip pat, kaip vaikas - kuria savo visatą, tik ne iš LEGO kaladėlių, kaip mes tą darydavome vaikysteje, bet iš mūsų...
Jis savo kūrinį pavadino – PYKČIO VISATA...
Hmm..Kodėl? Gerai... Papasakosiu, dėl ko aš apie tai prabilau...Ne. Ne todėl, kad kažkur každada kažkas mane labai supykdė. Jau minėjau. Gyvenu Pykčio Visatoje, kurioje žmonių širdys kupinos pykčio, net didelio ir mažo...O dabar jis patogiai įsitaisė ir mano neritmingai plakančioje, nedideliame, kumščio dydžio širdies plote, ir užnuodijo ją visą, nepalikdamas nė menkiausios šviesos... Kaip F.Kafka pasakytų: „...pats to nežinodamas, gali atsidurti ant svarstyklių lėkštės su visomis savo nuodėmėmis.“ Taigi ir mes nežinodami priėmę pyktį, lyg gyvenimo iššūkį atsidūrėme Pykčio Visatoje su savo visomis esybėmis, kuriomis pyktis nepraleidžia progos manipuliuoti. Jis sveria mūsų visų galimybes sėdamas mumyse vis didesnę pykčio sėklą, kuri lyg iš pasakos - stebuklingoji pupa, taip stiebiasi į viršu,atrodo, pradžia yra, o pabaigos nė nemėtyti iš padebesų, bet ji toli gražu nepanaši į pupa...Ji spygliuota piktžolė, visai panašios į spygliuotas kiaulpienes. Ar pamenat?, na tos, per kurias vaikystėje bėgiojant pievoje susibraižydavom kojas..
Taigi ši piktžolė nepaprasta. Ji matė šviesą, kai buvo pasėta mumyse, bet dabar jau niekada nebeišvysta jos, nes jau visą mumyse esamą šviesą seniai sugėrė...Gal atsiras sėkla, kuri išnaikins tą blogį ir įneš šviesos į mūsų širdis?... o gal ir ne...Nežinau. Mano jėgos silpsta. Noriu miego...ir ŠVIESOS.., kurios bejėgiškai taip ieškau...
Padėk man ją surasti...

P.S. Taip tyliai miega mano širdis, pamiršusi skaudžias aklavietes, pailsusi nuo lemties skirto kelio, per kuri pyktis mane sekioja kasnakt...        Ar supranti, kaip aš jaučiuosi...?