Kažin ar aš viena pasiilgau sniego?Bet to tokio parko medžių žiedų sniego.Pavasario.Kai mylėti gali viską..ir jauti pareiga tam.Kai vėjas šildo, o ne pučia šaltį į pačią minčių gelmę.Tokiom pavasario minutėm nejauti nuoskaudos, kai tavęs nesulaukia žmogus, kuris pažadėjo laukti..laukti neilgai, tik kol nubėgsi kelis aukštus viršun ir pasiimsi raktus.Nejauti nieko blogo..tada veikia tik saulės ir šilumos efektas.Man jis patinka.Kasmet prasidėjus pavasariui įgaunu nauja minčių bangą..Gyvenimas apsiverčia aukštyn.Man patinka.O dabar gyvenu nostalgija pavasariui, kuris..na ateis :} Ech.Sužaliuokit medžiai greičiau.