Kalbi, kalbi, kalbi... Tuštumai, vėjams, laukams... Kalbi žmogui. Rezultatas tas pats - tyla, lyg kalbėtum tuštumai, vėjams, laukams. Kai gera visi draugai. Kai negera ... kai negera nelieka nei vieno. Nei vieno kas pajėgtų įsiklausyti, išklausyti, nevertinti, neteisti, nespręsti, tik klausyti. Tik suprasti.
Nematau prasmės kalbėti - tyliu jau. Tyliu apie viską apie ką kalbėti norėčiau. Ir žiūriu kaip rieda bėgiais gyvenimas. Viskas jau buvo, viskas kartojasi. Tik pabaiga nedžiugina...
Tai tylėt ar kalbėt tuštumai?