neturiu jegu ka nors daryti... jauciu kaip visas gyvenimas slysta is ranku... prarandu viska, ka turejau, kas buvo taip svarbu, nebezinau kaip viska issaugoti, jei mano mylimi zmones isduoda, iskaudina, nusisuka ir nueina savo keliu, palike mane puti vienumoje... visos svajones duzta kaip kristoline vaza ir matai kaip zeri daugybe spindinciu sukeliu... norisi viska surinkti, bet bandydama tai padaryti susipjaustau rankas, daugybe sukiu patenka po oda, i vidu,pasiekia sirdi ir ten pasilieka, ir jas pamirsti buna neimanoma, tada pradedu save kaltinti,kam viska rinkau,juk butu buve paprasciau viska palikti... kunas reikalauja silumos ir artumo, deja Taves nera salia, vis labiau isitikinu,kad Taves ir nebuvo... tik namai pilni prisiminimu apie Mus, kai tada buvome viena dalis, tobulos grandines dalys, susijungusios i viena visuma sudareme grazia pora... deja viskas kas turi pradzia, turi ir pabaiga...nekenciu kai tenka trypti savo principus del laimes... kaip noreciau Taves nebemyleti ir nebejausti tau nieko, ka jauciau iki siol... noreciau atiduoti Tau savo sirdi..kankinkis Tu su visais jausmais, o as gyvensiu toliau, tik maldauju pasiimk viska, kas mus sieja, visus prisiminimus, visas vietas,kur buvome drauge, viska viska... man jau nieko nebereikia, nebezinau ar noriu dar su tavimi bendrauti...ar tam yra pagrindas...