John Irving

gime 1942 m. Ekseteryje, Niu Hampsyro valstijoje.
Pirma romana Dzonas Irvingas isleido budamas dvidesimt seseriu metu. Jis yra pelnes keleta Rokfelerio bei Gugenhaimo fondu, taip pat Nacionalinio meno remimo fondo apdovanojimu, be to, apdovanotas O'Henrio bei Nacionaline knygos premija ir "Oskaru".

1992 m. Stilvoteryje, Okiahomos valstijoje, Dzonas Irvingas buvo isrinktas Nacionalines garsiausiu imtynininku plejados nariu, o kiek anksciau - Amerikos meno ir literaturos akademijos nariu.

Yra parases virs desimties romanu. Labiausiai ji isgarsino "Pasaulis pagal Garpa", "Niu Hampsyro viesbutis", "Sidro namu taisykles", "Malda uz Ovena Myni" ir "Ketvirtoji ranka."

Dzonas Irvingas vedes, turi tris sunus; jis gyvena Toronte ir Pietu Vermonte.

Pats rasytojas yra pasakes: "Rasau knygas ne tam, kad kitiems nurodyciau, kaip jie turi gyventi. Negalima pasaulio vaizduoti be prievartos ir negalima nutyleti, kokia galia turi seksualumas".


1

Bostono Gailestingumo ligonine

Garpo motina Dzene Fylds 1942 metais sueme Bostone uz tai, kad kino teatre suzeide vyriski. Tai atsitiko tuoj po to, kai japonai subombardavo Perl Harbora ir zmones buvo draugiski kareiviams, - nes staiga kiekvienas virto kareiviu, - taciau Dzene Fylds pasirode itin nepakanti vyru, ypac kareiviu, elgesiui. Kino teatre ji turejo tris kartus persesti, bet tas kareivis slinkosi prie jos vis arciau, kol ji isireme i apsilupinejusia siena. Is ten per kazkokia absurdiska kolona ji beveik nemate rodomos kronikos, ir tuomet Dzene nusprende daugiau nebesikilnoti. Kareivis pajudejo dar karta ir atsisedo salia jos.
Dzenei buvo dvidesimt dveji metai. Ji mete koledza vos tik ji pradejusi, taciau baige medicinos seseru mokykla budama pirmune ir liko patenkinta, kad tapo sesele. Ji buvo jauna sportiska moteris, visuomet zydinciais skruostais, tamsiu zvilganciu plauku ir, pasak jos motinos, vyriskos eisenos (placiai siubuodavo rankomis). Jos sedmenys ir slaunys buvo smulkus ir standus tarsi bernioko. Dzene mane, kad jos krutys per stambios, ir buvo isitikinusi, jog del iskilaus biusto ji atrodo "pigi ir prieinama".
Nieko panasaus. Is tikruju ji mete koledza, kai tik jai kilo itarimas, kad tevai issiunte ja i Velsli labiausiai del to, kad ten sutiktu gerai isaukleta vyriski ir galiausiai uz jo isteketu. Velslio koledza rekomendavo vyresnieji broliai, jie itikino tevus, jog sios mokyklos merginos nelaikomos lengvai prieinamomis ir labai vertinamos kaip busimos nuotakos. Dzene jaute, kad jos studijos tera graziai pridengtas budas laukti progos - tarsi ji butu kokia karve, parengta ivaryti i dirbtinio apvaisinimo stakles.
Ji turejo studijuoti anglu literatura, bet kai jai pasirode, kad bendramoksles daugiausia stengiasi ismokti bendravimo su vyrais gudrybiu ir atitinkamos laikysenos, be gailescio iskeite literatura i slauga. Dzene mane, kad slauga yra kazkas, ka galima tiesiogiai pritaikyti praktikoje, o jos mokymasis neturejo jokiu kitu izvelgiamu motyvu (veliau ji rase garsiojoje autobiografijoje, kad per daug seseliu siulosi ir per daug daktaru ima, tik sis jos darbo laikotarpis tuomet buvo jau praeityje).
Ji mego paprasta, kuklia unifornia. Palaidinuke siek tiek slepe auksta krutine. Batelius avedavo patogius, tinkamus sparciai eiti. Naktiniu budejimu metu turedavo galimybe ramiai paskaityti. Ji nepasigedo buvusiu koledzo bendramoksliu, kurie raukydavosi ir rodydavo nusivylima, jeigu merginos jiems nenuolaidziaudavo, ir budavo isdidus bei abejingi nuolaidzioms. Ligonineje ji sutikdavo daugiau kareiviu ir dirbanciu jaunuoliu negu studentu, jie buvo nuosirdesni ir ne tokie pasipute. Jeigu mergina budavo truputi meilesne, jie bent atrodydavo dekingi vel ja isvyde. O paskui staiga visi virto kareiviais - tokiais pat pasiputusiais kaip studentai, ir Dzene Fylds nutrauke bet kokius santykius su vyriskiais.
"Mano motina, - rase Garpas, - buvo tikra atsiskyrele".<
br> Fyldsu seima susikrove turtus is avalynes, nors ponia Fylds, buvusi bostoniete Vyks, atsinese nemenka kraiti. Fyldsai taip prasigyveno is avalynes gamybos, kad jau seniai galejo issikraustyti is fabriko teritorijos. Dabar jie gyveno Dogs Hed Harbore, vandenyno pakranteje Niu Hampsyre, dideliame name gontu stogu. Laisvalaikiu Dzene parvaziuodavo i namus - dazniausiai tam, kad padarytu malonuma motinai ir parodytu tai prakilniai moteriai, jog nevirto nevala nei snekesena, nei morale, nors ir "susigadino gyvenima tapdama sesele", kaip sakydavo motina.
Dzene daznai susitikdavo su broliais gelezinkelio stotyje ir vaziuodavo namo drauge su jais. Kaip ir priklause Fyldsu seimos nariams, vaziuodami is Bostono, jie sededavo desineje traukinio Bostonas-Meinas puseje, o grizdami atgal - kaireje. Tai buvo daroma pono Fylclso pageidavimu: jis sutiko, jog toje traukinio puseje krastovaizdis prastesnis, ir vis delto mane, kad Fyldsai privalo nebijoti nepatraukliu savo nepriklausomumo ir geroves istaku. Mat traukiniui is desines, kai jis vaziuodavo is Bostono, ir is kaires, kai grizdavo atgal, buvo matyti svarbiausi Fyldsu fabrikai Haverhilyje ir didziulis reklaminis skydas su milzinisku batu, tvirtai zengianciu i jus. Tas skydas buvo iskiles virs gelezinkelio stoties, ir begale tokiu pat miniatiuriniu skydeliu buvo isstatyta fabriku languose. Po tuo gresmingai artejanciu batu buvo toks uzrasas:
FYLDSAI JUS APAUS,
KAI KITI NUAUS!
Fyldsai turejo ir medicinos seserims skirtos avalynes gamybos linija, todel ponas Fyldsas kiekviena karta, kai dukte apsilankydavo namuose, dovanodavo jai tokiu batu pora - Dzene ju turejo jau visa tuzina. O ponia Fylds uzsispyrusi laikesi nuomones, kad metusi koledza dukra uzsitrauks neslove, todel kiekviena karta irgi duodavo dovanu. Ponia Fylds dovanodavo dukrai termofora, - bent jau taip sakydavo, - o Dzene patikedavo, nes niekad neatplesdavo dovanotu paketu. Motina sakydavo jai:
- Brangioji, ar dar tebeturi termofora, kuri tau daviau ana karta? Dzene, kiek pagalvojusi, ar paliko ji traukinyje, ar ismete, atsakydavo:
- Ko gero, pameciau, mama, bet kito man tikrai nereikia.
Tuomet ponia Fylds is slaptavietes atnesdavo nauja paketa ir isprausdavo dukrai i rankas dovana, tycia ivyniota i vaistines popieriu, sakydama:
- Prasau tave, Dzenifere, saugokis. Naudokis juo, prasau tave.
Dzene, kaip medicinos sesuo, nemate dideles naudos is termoforo, mane, kad tai yra iki graudumo keistas senoviskas prietaisas, o jo poveikis - veikiau tik psichologinis. Taciau kai kurie is tu paketu adkeliaudavo i jos kambareli netoli Bostono Gailestingumo ligonines. Ji laike juos sandeliuke, uzverstame dezemis su avalyne - irgi neatidarytomis.
Dzeine jautesi atitrukusi nuo seimos, ir jai atrode keista, kad tevai, tiek daug demeesio skyre jai vaikysteje, paskui, atrodo, tam tam tikru is anksto nustatytu laiku sulaike jausmu srauta ir pakeite juos reikalavimais. Tarsi anuo trumpu gyvenimo tarpsniu jai butu buvusi reikalinga meile (ir pakankamai jos buvo duodama), o paskui, daug ilgesniu ir svarbesniu tarpsniu, jai beliko vykdyti tam tikrus isipareigojimus. Kai Dzene nutrauke ta rysi mesdama Velsli del tokio paprasto dalyko kaip seseles darbas, ji issizadejo savo seimos, o si, nerasdama kitos iseities, vis labiau tolo. Fyldsu seimai butu labiau patike, jeigu Dzene butu tapusi, tarkim, gydytoja arba butu likusi koledze tol, kol istekes uz gydytojo. Kiekviena karta, vel susitikdama su broliais, motina ir tevu, ji mate, kaip vis labiau tolsta nuo ju, svetimeja.
Matyt, taip yra visose seimose, galvojo Dzene Fylds. Ji jaute, kad jei kada nors tures vaiku, dvidesimtmecius myles ne maziau negu dveju metuku. Ji mane, kad dvidesimtmeciui gali buti net reikalingesne. Nes ko gi is tikruju reikia dvimeciui? Ligonineje to amziaus vaikai yra lengviausi pacientai. Kuo vyresni, tuo daugiau turi poreikiu, todel maziau pageidaujami ir mylimi.
Dzene jautesi taip, tarsi butu augusi didziuliame laive, niekuomet nematydama, juolab neturedama supratimo, kaip veikia jo masinos. Jai patiko, kad ligonineje svarbiausia tai, ka zmogus valgo, kiek tai jam padeda ir kas is to iseina. Vaikysteje jai neteko matyti nesvariu leksciu. Is tiesu kai tarnaites nuruosdavo stala, Dzene manydavo, kad jos ismeta nesvarias lekstes (iki tol ji nebuvo ileidziama i virtuve). O kai rytais sunkvezimis atvezdavo pieno butelius, Dzenei atrodydavo, kad jis atveza ir indu visai dienai: garsas - stikliniu buteliu skimbciojimas ir trinksejimas - buvo panasus i ta, kuris sklisdavo is uzdarytos virtuves, kur tarnaites kazka darydavo su lekstemis.
Dzene Fylds buvo penkeriu metu, kai pirma karta isvydo tevo vonios kambari. Rado ji viena ryta eidama ten, is kur sklido tevo odekolono kvapas. Pamate garu pilna kabina su dusu (visiskai modernia pagal 1925 metus), asmenine isviete ir daug buteliuku, tokiu nepanasiu i motinos buteliukus, kad Dzene pamane atradusi paslaptingo vyro, metu metais gyvenusio ir nesusekto ju name, sleptuve. Is tiesu taip ir buvo.
Ligonineje Dzene zinojo, kur kas iskeliauja, ir mokesi be jokios magijos atsakineti beveik i visus klausimus, is kur kas atsiranda. Dogs Hed Harbore, kai ji buvo dar vaikas, kiekvienas seimos narys turejo savo vonia, savo kambari, savo duris su savo veidrodziu kitoje ju puseje. Ligonineje tai, kas asmeniska, neatrode sventas dalykas, cia nebuvo jokiu paslapciu, o jeigu kam prireikdavo veidrodelio, prasydavo sesele.
Paslaptingiausia vieta, kuria jai leido vaikysteje issniukstineti, buvo rusys, o jame - didziulis akmeninis dubuo, kiekviena pirmadieni pripilamas sraigiu. Vakare motina iberdavo joms kukuruzu miltu, o is ryto jas skalaudavo juros vandeniu, pumpuojamu i rusi ilga zarna tiesiai is juros. Savaites pabaigoje sraiges jau budavo riebios, smelis isskalautas, jos nebetilpdavo savo kriauklese, o ju stiprus bjaurus kaklai kraipydavosi suriame vandenyje. Penktadieni Dzene padedavo virejai jas atrinkti. Tos, kurios budavo nugaisusios, paliestos nebeitraukdavo kaklo.
Dzene paprase, kad jai nupirktu knyga apie sraiges. Perskaite apie jas viska: kaip jos maitinasi, kaip dauginasi ir auga. Tai buvo pirmieji gyvi padarai, kuriuos ji perprato iki galo - ju gyvenima, seksa ir mirti. Zmogiskasias butybes Dogs Hed Harbore nebuvo taip lengva pazinti. Ligonineje Dzene jautesi atsigriebianti uz prarasta laika - ji ka tik buvo padariusi atradima, jog zmones nera daug paslaptingesni ir idomesni uz sraiges.
"Mano motina, - rase Garpas, - per daug nesigilino i subtilias skirtybes".
Vis delto ji pastebejo viena rysku zmoniu ir moliusku skirtuma: daugelis zmoniu turi humoro jausma, o Dzene neturejo polinkio i humora. Tuo metu Bostono medicinos seserys labai mego viena anekdota, taciau Dzenei Fylds jis nebuvo juokingas. Anekdotas buvo atkeliaves is kitos Bostono ligonines. Tuo metu Dzene dirbo Bostono Gailestingumo ligonineje, sutrumpintai vadinamoje Bostono Gailestingumu, kaip, pavyzdziui, Masacusetso Centrine ligonine buvo vadinama Masacusetso Centrine, o Peterio Bento Braihamo ligonine - Peteriu Bentu.
Karta, pasakojama tame anekdote, Bostono taksi vairuotoja pasisauke kazkoks vyriskis, kuris vos ne vos nulipo nuo saligatvio ir beveik susmuko gatveje. To vyro veidas buvo raudonas kaip burokas is skausmo, o gal nuo dusulio ar uzgniauzto kvapo - zodziu, buvo aisku, kad jam sunku kalbeti, todel taksistas atidare dureles ir padejo jam isesti vidun, kur vyriskis atsigule kniubscias salia uzpakalines sedynes, prisitraukdamas kelius prie krutines.
- I ligonine! I ligonine! - reke jis.
- Ar i Peteri Benta (bend, bent /angl./ - nulinkti)? - paklause taksistas, nes tai buvo arciausiai esanti ligonine.
- Blogiau, negu nulinko, - suaimanavo vyriskis. - Manau, kad Mole man ji nukando.
Nedaug buvo anekdotu, kurie Dzenei atrode juokingi, ir jokiu budu ne sis. Ji nemego anekdotu apie vyro lytinius organus, apskritai venge tokiu temu. Buvo maciusi, kokiu rupesciu gali pridaryti tas organas, ir kudikis nebuvo didziausias is ju. Zinoma, ji susidurdavo su zmonemis, kurie nenorejo tureti vaiku, ir moteris, kai jos pastodavo, apimdavo liudesys. Jos neturetu buti verciamos gimdyti, galvojo Dzene, taciau labiausiai jai budavo gaila naujagimiu. Ji sutikdavo ir tokiu zmoniu, kurie nori tureti vaiku, ir kaip tik i juos nusiziurejusi pati isigeide vaiko. Kada nors, svarstydavo ji, turesiu vaika, bet tik viena. Taciau buvo viena beda: ji norejo kuo maziausiai tureti reikalu su vyro varpa, o su paciu vyru - apskritai jokio.
Dazniausiai varpos ligomis, kurias Dzene mate, sirgo kareiviai. Jungtiniu Amerikos Valstiju kariuomene nesinaudojo penicilinu iki 1943 metu, o daugelis jos kareiviu negavo penicilino iki 1945 metu. Bostono Gailestingumo ligonineje 1942 metu pradzioje varpos ligos paprastai budavo gydomos sulfanamidais ir arseniku. Sulfatiazolis vartotas nuo gonorejos, taip pat budavo patariama gerti daug skysciu. Sifilis iki penicilino atradimo gydytas neoarsfenaminu. Dzenes nuomone, seksas is esmes yra zmogaus organizmo nuodijimas arseniku.
Be to, varpos ligos budavo gydomos ir tiesiogiai, bet tam irgi reikedavo vartoti daug skyscio. Dzene daznai asistuodavo taikant si dezinfekavimo metoda, nes tuo metu pacientui reikdavo skirti daug demesio, kartais tiesiog palaikyti varpa. Iprastine, bet nemaloni procedura buvo tokia: i varpa slapimkanaliu suleidziama maziausiai simtas kubiniu centimetru skyscio, kuri zmogus po to isleidzia atgal. Zmogus, isrades tokio gydymo prietaisa, buvo vardu Valentinas, todel pats prietaisas pavadintas Valentino irigatoriumi. Dar ilgai po to, kai daktaro Valentino irigatorius buvo patobulintas ar pakeistas kitais prietaisais, Bostono Gailestingumo seserys tebevadino procedura "Valentino gydymu", kuris, Dzenes Fylds nuomone, buvo tinkama bausme megejams pasimyleti. "Mano motina, - rase Garpas, - nebuvo romantike".

Kai kareivis kino teatre persedo pirma karta, tai yra kai jis pirma karta prisedo prie jos, Dzene pamane, kad jam kaip tik tiktu Valentino gydymas. Tik ji neturejo su savim irigatoriaus, jis buvo per didelis rankinukui, be to, reikia, kad pats pacientas padetu ji panaudoti. Taciau ji turejo skalpeli, visuomet nesiodavosi. Nepavoge jo is operacines, skalpelis buvo ismestas, nes jo smaigalys nuluzes (matyt, kazkam skalpelis buvo nukrites ant grindu ar i kriaukle). Jis nebetiko operuoti, bet Dzene nesiodavosi ji kitokioms operacijoms.
Is pradziu jis perpjaudavo mazas silkines rankinuko kiseneles, todel ji pasinaudojo seno termometro deklu - uzmove ji ant skalpelio asmenu, paslepdama juos kaip parkerio plunksna. Kaip tik ta dekla Dzene numove nuo skalpelio, kai kareivis prisedo greta jos ir uzgule ranka kedes turekla, kuriuo juodu abu drauge (kokia nesamone!) turejo naudotis. Ilga jo ranka nukaro nuo rankturio ir tirtejo lyg arklio oda, kai ji puola sparvos. Dzene spaude rankinuke skalpeli, kita ranka ispraudusi i balta sijono sterble. Jai atrode, kad jos, medicinos sesers, apdaras svyti kaip sventosios aureole ir kad toji sviesa kazkokiu iskrypelisku budu traukia prie jos ta nedoreli.
"Mano motina, - rase Garpas, - visa gyvenima saugojosi rankinuku vagisiu ir kitokiu graibstuku".
Taciau kareivis kino teatre taikesi ne i jos rankinuka. Jis paliete jai keli. Dzene atsiliepe i tai visiskai aiskiai:
- Atitrauk savo dvokiancia letena. - keletas zmoniu atsigreze.
- Nagi, liaukis, - susnabzdejo kareivis, ir jo ranka smurkstelejo po jos uniforminiu sijonu, kur rado kietai suspaustas slaunis ir is kur ji isniro visa, nuo peties iki rieso, staiga perrezta lyg minkstas agurotis. Dzene padare puiku pjuvi ir per marskinius, per visus antsiuvus, per oda ir raumenis atidenge alkunes sanari. ("Jeigu buciau norejusi ji nuzudyti, - veliau pareiske ji policijai, - buciau perpjovusi jam riesa. As esu medicinos sesuo. Zinau, kaip zmones nukraujuoja".)
Kareivis suriko. Jis pasoko ir, griudamas atbulas, sveikaja ranka taip svestelejo Dzenei per ausi, kad jai suspenge galvoje. Ji grybstelejo skalpeliu ir nusniojo gabaliuka virsutines jo lupos, mazdaug kaip nykscio naga. ("Tai nebuvo meginimas perrezti jam gerkle, - veliau ji pasake policijai. - As norejau nupjauti jam nosi, tik nepataikiau".)
Aimanuodamas keturpescias kareivis apgraibomis nuropojo iki pereigos tarp kedziu ir gelbedamasis patrauke i apsviesta foje. Saleje kazkas zliumbe is baimes.
Dzene nusluoste savo skalpeli i kedes sedyne, isidejo i rankinuka ir ikiso i termometro dekla. Po to isejo i foje, kur buvo girdeti garsus dejavimas ir kino vedejas pro foje duris sauke i tamsia sale:
- Gal kuris nors is jusu yra gydytojas?
Kuris nors is ju buvo medicinos sesuo, todel ji atejo suteikti pagalbos. Kareivis apalpo, tik ne nuo kraujo netekimo, o ja isvydes. Dzene zinojo, kaip kraujuoja veido zaizdos ir kokios jos apgaulingos. Kareiviui su taip giliai perpjauta ranka, aisku, buvo reikalinga skubi pagalba, tikjis nebutu mires nuo nukraujavimo. Nie kas, isskyrus Dzene, to nezinojo; cia buvo tiek kraujo, bet daugiausia - ant jos baltos uniformos. Todel greitai visi suprato, kad tai padare ji. Kino teatro darbuotojai neleido jai prisiliesti prie nualpusio kareivio, kazkas isplese jai rankinuka. Pamisusi sesele! Isprotejusi pjaustytoja! Dzene Fylds buvo rami. Mane, kad jai reikes tik sulaukti, kol atsiras zmogus, tikrai galintis suprasti padeti. Taciau poilicija irgi nebuvo labai maloni. - Ar seniai susitikinejate su siuo vaikinu? - pakeliui i nuovada paklause ja pirmasis is policininku.
Kitas veliau pasiteiravo:
- Is kur zinojote, kad jis rengiasi jus uzpulti? Jis sako norejes tik susipazinti su jumis.
- Gana nemalonus ginklas, sirdele, - tare treciasis. - Neturetumet nesiotis tokiu daikciuku. Bedos ieskot.
Todel Dzene lauke, kol visa reikala isaiskins jos broliai. Abu jie buvo Kembridzo teises fakultete, anapus upes. Vienas studijavo teise, kitas ja deste.
"Abu, - rase Garpas, - buvo tos nuomones, kad teise taikyti vulgaru, o ja studijuoti - tauru".
Ju atvykimas menkai tepagelbejo.
- Edi motinai sveikata, - tare vienas.
- Geriau butum pasilikusi Velslio koledze, - tare antras.
- Vienisa mergina turi gintis, - atsove Dzene abiem. - Kas gali buti teisingiau?
Taciau vienas brolis paklause, ar ji gali irodyti, kad pries tai neturejo nieko bendro su tuo vyriskiu.
- Tarp musu kalbant, - susnibzdejo antras, - ar seniai susitikineji su tuo vaikinu?
Galu gale viskas paaiskejo, kai policija nustate, kad kareivis yra is Niujorko, kur jis turi zmona ir vaika. Buvo atvykes i Bostona su leidimu ir labiausiai bijojo, kad apie sia istorija nesuzinotu zmona. Visi sutiko, jog butu visiems nemalonu, todel Dzenei nepateikta kaltinimo. Kai ji eme triuksmauti, kodel policija negrazina skalpelio, vienas brolis pasake:
- Del Dievo meiles, Dzenifere, argi negali pasivogti kito?
- As jo nevogiau, - atsake Dzene.
- Tau reikia biciuliu, - pasake jai brolis.
- Velslio koledze, - tare abu.
- Dekui, kad atvykote, kai pasaukiau, - pasake Dzene.
- O kam gi tuomet butu seima? - atsove vienas.
- Krauju rysys, - pridure kitas ir isblysko — visa Dzenes uniforma buvo istepta krauju.
- Dzenifere, - kreipesi i ja vyresnelis - jos vaikystes dienu ismintingumo ir teisingumo pavyzdys. Jis beveik iskilmingai pareiske: - Geriau nesipainioti su vedusiais vyrais.
- Mes nesakysime motinai, - pazadejo antrasis.
- Nei, zinoma, tevui, - pridure pirmasis. Nevykusiai megindamas buti nuosirdesnis, jis mirktelejo jai, bet sis judesys tik iskreipe veida, ir jai trumpam pasirode, kad jos vaikystes laiku pavyzdziui prasidejo tikas.
Broliai stovejo salia pasto dezutes su plakatu, vaizduojanciu Dede Sema. Is didziuliu jo delnu zemyn leidosi mazytis kareivelis. Jis turejo nusesti Europos zemelapyje. Plakato apacioje buvo uzrasas: "Paremkite musu vaikinus!"
Vyresnysis brolis, atitraukes akis nuo plakato, pazvelge i Dzene.
- Ir nesitrainiok su kareiviais, - pridure jis, nors po keliu menesiu pats turejo tapti kareiviu. Jis turejo tapti vienu tu kareiviu, kurie negris namo is karo. Ir sues motinai sveikata - kaip pats kazkada priekaistavo.
Antrasis Dzenes brolis zus jau gerokai po karo, plaukiodamas burine valtimi. Jis nuskes uz keliu myliu nuo kranto, kuriame buvo Fyldsu rumai Dogs Hed Harbore. Dzenes motina pasakys apie sielvartaujancia marcia: "Ji tebera jauna ir patraukli, ir vaikai pusetini. Bent kol kas. Po kurio laiko, manau, sugebes dar ka nors susirasti". Praejus beveik metams po brolio mirties, jo nasle kreipesi i Dzene. Paklause, ar Dzene nemananti, kad jau praejo "kuris laikas" ir ji jau galinti pradeti "dar ka nors susirasti". Ji bijanti uzgauti Dzenes motina. Nustebo isgirdusi is Dzenes, jog turi teise nebegedeti.
- Jeigu sirdyje nejauti, kam nesioji gedula? - paklause Dzene. Autobiografijoje Dzene rase: "Tai vargsei moteriskei reikejo pasakyti, ka ji turi jausti".
"Mano motina sake, kad tai buvo kvailiausia moteris, kokia jai teko sutikti. O juk ji mokesi Velslio koledze", - rase Garpas.
Taciau Dzene, atsisveikinusi su broliais mazyciame kambarelyje netoli Bostono Gailestingumo, buvo taip sutrikusi, kad nesugebejo jiems atsikirsti.
Be to, prastai jautesi. Skaudejo kareivio uzgauta ausi ir nedave uzmigti tarpumenciu skausmas. Pamane, gal kino darbuotojai bus ka nors isnarine, kai pastvere ir uzlauze rankas. Prisimine, kad raumenu skausma, regis, gali sumazinti termoforas, tad issiropste is lovos, nuejo sandeliukan ir praplese viena is motinos dovanotu paketu.
Tai buvo ne termoforas. Zodziu "termoforas" motina ivardijo ta kazka, apie ka ji nesiryzo pasakyti garsiai. Pake buvo svirkstyne. Dzenes motina zinojo, kam ji naudojama, Dzene irgi zinojo. Ji padejo daugeliui ligonines pacienciu ja naudotis, nors ligonineje su ja apsiplaudavo ne nestumui isvengti po pasimylejimo, o tik del asmenines higienos. Ji praversdavo ir gydant venerines ligas. Dzenes Fylds manymu, si apsiplovimo priemone tebuvo grakstesnis ir patogesnis Valentino irigatoriaus variantas.
Ji praplese visus motinos dovanotus paketus. Visur - svirks-tynes. "Naudokis, brangioji", - maldavo motina. Motina linkejo jai gero, bet vis delto mane, kad Dzene yra labai aktyvi ir seksuali. Suprantama, "po Velslio", kaip pasakytu motina. Ji mane, kad po Velslio Dzene paleistuvauja, jos zodziais tariant, "kaip rujodama".
Dzene Fylds vel isiropste lovon su pilna karsto vandens svirkstyne ir padejo tarp menciu tikedamasi, kad daiktas pakankamai sandarus ir nepraleis vandens, bet del viso pikto laike rankoje zarnele lyg smulku gumos rozini, o antgali su mazutemis skylutemis istate i tuscia stikline. Visa nakti gulejo klausydamasi, ar svirkstyne nepraleidzia vandens.
Siame nesvankiame pasaulyje, galvojo jinai, esi arba kieno nors zmona, arba kieno nors kekse. Arba ir ta, ir ta. O jeigu nei ta, nei ta, kiekvienas stengiasi ipirsti minti, kad tau kazko truksta. Betgi man nieko netruksta, galvojo ji.
Sitaip ji pradejo savo knyga, kuri po daugelio metu isgarsins Dzene Fylds. Apie jos autobiogralija buvo atsiliepiama kaip apie tilta tarp literaturos sedevro ir populiaraus skaitalo, nors Garpas teige, kad jo motinos veikalas yra "toks pat literaturos sedevras kaip Sierso ir Roubako katalogas