nemėgstu paviršutiniškų žmonių. tiesiog man sunku... gal nemoku su jais sutarti? gal per daug ir nesistengiu?
žodžiu, myliu tuos, kurių nemyli kiti... sutariu su tais, su kuriais nesutaria kiti...
gerbiu atviraširdiškai jautrius, savotiškus žmogeliukus, kurie šiame pasaulyje nesuprantami...
dievinu gilias ir mąstančias asmenybes... kartais mėgstu galvoti apie jų įsitikinimus, norus, siekius, tikslus... dažnai juos įsivaizduoju po daugelio metų, aistros kupinomis akimis, nuoširdžiai žvelgiančiomis į pasaulį... tikiu jų troškimų išsipildymu...
gaila, bet dažniausiai pamirštu žmonių vardus, o kartais net ir nepaklausiu... tačiau jų pasakytus žodžius, veidą, manyje sustingusias jų akis, atmenu tol, kol nepakeliu akių į žvaigždėtą rugpjūčio dangų...
turiu vieną savybę, kuri kartais kitus erzina: mėgstu daug klausti... klausiu, žmogau, ne todėl, kad tave  pykdyčiau, o todėl, kad suprasčiau, kaip tu regi pasaulį...
man tiesiog smalsu... tu nepyk! gal ir elgiuosi vaikiškai, bet priimk tai...