Surambėjusiu delnu paglostau gyvulį. Mano kieta oda puikiai sudera tarp jo šerių.  Tiesiog groteskiška harmonija. Nusispjautum ,rodos, spirtum į kanopą ir gyvulys nubėgtų, bet ne – iššiepęs savo bedantę juodą kiaurymę, kuri burna vadinas, zulini sausus mazolius i padaro sprandą. Protingieji verčiau jau bestų į jo riebų šoną, lemtingą durtuvą, ilgą , kaip pats Nilas, paskerdžiantį iš karto. Po visos , agonijos sudegintos ceremonijos, ko gero krauju išsitepliotų savo egoistiškas, kaulėtas minas, tik tam, kad visi matytų, kokie galingi jie esą, kokie protingi...
O aš štai stoviu ir neženkliais pirštais vedžioju apskritimus, kurių niekas nemato, tik jaučia kai kas...
Suvargus atsisėdu . Tiesiai ant mėšlo krūvos. Mąstau, kaip mano vietoje elgtųsi visu mylimieji ir protingieji ponai ir ponaičiai. O jie, žinoma, susiėmę savo išprususias noseles, besispjaudydami nepasitenkinimo žodžiais ir keiksmais ( o kur orumas? ) bėgtų savų, estetiškųjų irštvų link.
Tuo tarpu aš sėdžiu ir visomis kūno poromis, angomis , skylėmis ir dar kažin kuo geriu nepadorų, nemandagų ir be abejo niekam nebereikalingą kvapą...
Protingieji žmonės eina pro šalį, kraipo galvas, bado žvilgsniais it kardais (Damoklo). Kažkas gailisi. Kažkas juokiasi. Kažkas pyksta , kad nebeklausau jų patarimų keltis ir eit gydytis ( gydytis? ). Tebūnie...
Sėdžiu ir stebiu visus tuos paknopstom besiritančius, teatrališkai (ir nelabai) besivaipančius, kinkuojančius, linguojančius , krypuojančius, rėkiančius ir tylinčius, gražius, bjaurius, storus, aukštus, plonus , trumpus , suklypusius, tiesius it žvakės, galius ir neįgalius, bet svarbiausiai visus, svarbiausiai visus protingus. Ir tik šimtams ir tūkstančiams jų praskriejus/ėjus/šliaužus, kada net ugninis rutulys ištroškęs pradėjo kažin kur grimzti jūron ar tai vandenynan , ir kai net mano brolis gyvulys užmerkė savo kupinas padėkos, apvalainas , menkutes akis , atėjo toks kaip aš ir prisėdo šalia... Ant tos pačios krūvos. Mėšlo. Pabučiavo man į kaktą, jam į šnipą ir ištarė žodžius (pompastiškai pavadinkim juos auksiniais):        --- Taip gera pailsėti nuo žmogiškojo absurdo...