Sėdėjau priešais langą gerdama karštą arbatą ir šildydamasi po žalsvu pledu. Nežinau, apie ką galvojau. Tokiu metu niekada neegzistuodavo laikas, nors vėliau pastebėdavau, jog laikrodžio rodyklės gerokai pasistūmėjo į priekį. Todėl po poros dienų nusprendžiau sustabdyti sieninį laikrodį, kuris su malonumu skaičiavo minutes, kad leistų mėgautis jo nebuvimu ir jo nejausti. Pusbalsiu kartojau savo vardą, kuris darėsi panašus į kažką keistą, ir akimirką pamaniau, jog tai ne mano vardas, kažkoks garsų kratinys be jausmo, visai netinkantis man. Žinojau tik tiek, jog mano nervai pašlijo nuo tam tikrų dalykų. Buvau sutrikusi, langas rodė vieną ir tą patį vaizdą, kuriame nejudėjo nei žaisliniai automobiliai, nei prisukami kiškučiai, tik stovėjo kaladėlių daugiaaukščiai. Visas miestas buvo žaislinis. Ir tada sumaniau emigruoti. Išvažiuoti kažkur bent dienai, savaitei, pamiršti kaprizus ir pagaliau kvėpuoti laisve. Atsipeikėjau atsigėrusi jau atvėsusios arbatos, kuri šalta buvo bjauraus skonio. Klausiau Čiurlionio „jūros“ bangavimo, kuri po kelių sekundžių liovėsi ošusi. Likau tyloje, mintyse su tais veiksmais, kuriuos dabar net nežinau ar verta teisinti. Teisinti kuo? Savo kvailumu ir beviltiškumu. Pasitaiko tokių dienų, kai norisi jaustis nevykėle, kaltinti kažką dėl kažko, mylėti arba nekęsti, nors ir sakau, jog tokia būsena įvardijama tik nesvarumo būsena, tokios dienos veda iš proto. 

Jau visą savaitę negalėjau susikaupti: nesisekė rašyti, nebemokėjau piešti. Kelis vakarus užmigau ant žemės, nes dėl tų perdėtų galvojimų pamėgau gulėti ant grindų ir žiūrėti į lubas, ieškoti jose trūkumų ir prastai vertinti savo lubų dažymo meną, todėl nusprendžiau, jog jos atrodo siaubingai. Vieną vakarą mintyse, lyg seno fotoaparato juostelė, sukosi prisiminimai. Galbūt jie buvo gražūs, kažkuo malonūs ir žavūs. Buvo. Taigi. Visuomet sakydavau, jog ateities nėra. Yra tik nustatytas laikas. Savaitės, dienos, mėnesiai. Popieriai arba keisti aparatai iš daugybės dalių, kurie garantuodavo ateities buvimą. Dabartis. Tai, ką darau dabar. Galų gale net jei ir laiminga esu žinau, jog tai ilgai nesitęs. Ir šiuo atžvilgiu esu pesimistė, nors dažnai buvau lunatikė, turėjau kažkokius sparnus ir skraidžiau savo danguje. Nusileisdavau ant žemės tik suskambus telefonui, durų skambučiui ar ūžiant rytui.