Kai blėsta išnaktės žvaigždėtos
Ir išaušriai migloti bunda,
Jaučiu, kaip dievo mintys lėtos
Medžius su dangumi sujungia.
Girios malda - tai jos ošimas,
Tarsi gražiausia sutartinė,-
Meilės dausoms išpažinimas
Už šventąjį Būties buvimą.
To prakilnumo nepasiekęs,
Neįsisavinęs ošimo
Mažytis piktas žmogus-sliekas
Praranda didį pašaukimą.
Ir tampa jo darbai niekingi
Iš skaudžiai žmogiškos vienatvės-
Be dieviškojo įkvėpimo,
Be pajautos ir be pilnatvės.
Kai blėsta išnaktės žvaigždėtos
Ir išaušriai migloti bunda,
Meldžiu: te dievo mintys lėtos
Ir žmogų su dangum sujungia.