Dabar išgirdau melodiją, gal net žodzius, kuriuos taria melodiškai (Iglesijas)... Jei Tavęs nebūtų čia... Atsigręžiau ir išvydau kažką, kažką, kas liko praeityje, kažkas, kas leido ir suprato, kad eisiu tolyn, kažkas kas liko rudeny, kur krinta auksiniai lapai, kur gervių klyksmas primena širdžių takus. Bet tai neliūdesys, tai neilgesys tai mano daina, kurią kuriu savu gyvenimu tik kitaip, visiškai kitaip. Kartais dar girdžiu balsą tariantį,- aš kitokia, visiškai kitokia, bet tu turėjai tai pamatyti. Ar pamačiau? Ne, neiškarto. Tik praėjus kuriam laikui, o kai praėjo kuris tai laikas jau buvo per vėlu gręžtis į praeitį, todėl gyvenimo spalva nutapė kitą kelią, kuriame viskas kitaip. Gal širdžių takais, prasidėjus šalnoms, niekas neskina laukinių gėlių, gal krentant rudeniniams lapams, niekas švelniai neapkabina, bet tai nėra taip jau baugu, nes teko išvysti visiškai kitokį save, tokį, kokį ir norėjau parodyti. Ar pamatė? Ne, neiškarto. Gal praėjus kuriam tai laikui, kai jau gręžtis į praeitį buvo per vėlu. Tačiau gyvenimo spalva ir jai nutapė kitą kelią, kuriame girdisi jos daina. O ar ateis kitas laikas, kuris dar nebuvo atėjęs. Gal po kurio tai laiko...