Apie:
Zbignevas Herbertas (Zbigniew Herbert) - garsus dvidešimto amžiaus lenkų poetas, dramaturgas ir eseistas. Gimė 1924 m. Lvove bankininko šeimoje. Studijavo dailę, teisę ir filosofiją Krokuvoje, apgynė ekonomikos ir teisės magistro vardus. 1944 m. dėl sovietų okupacijos buvo priverstas palikti savo gimtinę, atsidūrė tremty, nuolat keliavo iš vieno miesto į kitą. 1950 m. Herbertas apsistojo Varšuvoje, kur dirbo įvairius menkai apmokamus darbus, kadangi griežtai atsisakė rašyti pagal sovietų nustatytus apribojimus.
Per visą savo gyvenimą rašytojas parašė palyginti nedaug, iš viso išleido devynias poezijos knygas. Pirmasis jo eilėraščių rinkinys Šviesos styga (Struna swiatla) pasirodė 1956 m. ir vos pasiekęs skaitytojus, susilaukė palankaus jų pripažinimo. Po metų buvo išleista antroji jo knyga Hermis, šuo ir žvaigždė (Hermes, pies i gwiazda), o 1961 m. trečioji - Daikto studija (Studium przedmiotu). Nemažai skaitytojų ir kritikų dėmesio Herbertas pelnė ir savo apsakymais bei dramomis. 1964 m. autorius buvo apdovanotas prestižine Koscielski fondo premija, po metų - austrų Lenou ir Alfredo Jurzykowski apdovanojimais. Jo eilėraščiai buvo verčiami į kitas užsienio kalbas, pasiekė Angliją ir Ameriką, kur jis buvo lygiuojamas greta iškiliausių to laikmečio Europos poetų. Savo laiku Herbertas daug keliavo, gyveno Berlyne, Paryžiuje ir Los Andžele.
Herbertas yra priskiriamas tai rašytojų kartai, kurie debiutavo po katastrofizmo ženklu, vėliau tapo patriotinio katalikiškojo mito dalimi, kovos prieš okupaciją moraliniu simboliu. Savo poezijoje jis kėlė metafizinius atskiro individo, istorijos, tradicijos ir visos lenkų kultūros klausimus. Jo kūrybos kalba - pilna alegorijų, įvairių šifrų ir parabolių, užslėptų reikšmių. Svarbią vietą Herberto poezijoje užėmė ironija, kurią rašytojas naudojo kaip savotišką metodą, padedantį išgyventi šiame absurdiškame ir grėsmingame pasaulyje.
Poetas mirė 1998 m. Varšuvoje.
Poezijos rinkiniai:
Struna swiatla (1956); Hermes, pies i gwiazda (1957); Studium przedmiotu (1961); Napis (1969); Pan Cogito (1974); Raport z oblezonego Miasta i inne wiersze (1984); Elegia na odejscie (1990); Rovigo (1993); Epilog burzy (1998).
Bibliografija:
Dvejojanti Nikė: eilėraščiai/ iš lenkų k. vertė Eugenijus Ališanka. - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001. - 336 psl.
