1871 m. sidabro medaliu baigė gimnaziją ir įstojo į Peterburgo technologinį institutą, tačiau trūko lėšų pragyvenimui. Keletą metų mokęsis ir badavęs, jis turėjo palikti institutą, pradėjo dirbti korektoriumi, braižytoju. 1874 m. išvyko į Maskvą, įstojo į Petrovskaja žemdirbystės ir miškų akademiją. Tapo aktyviu studentu, klausė K. Timiriazevo paskaitų. Organizavo caro cenzūros uždraustų knygų biblioteką. 1876 m. už protesto laišką parašytą studentų vardu, V. Korolenko išbraukė iš studentų sąrašo ir pasodino į Kronštatą, kur jį prižiūrėjo policija.
1877 m. įstojo į Peterburgo kalnų institutą, kurio taip pat neužbaigė – 1879 m. jį suėmė už ryšius su revoliucionieriais ir ištrėmė į Viatkos guberniją. 1880 m. sufabrikavo naują bylą ir būsimą rašytoją ištrėmė į Sibirą. Paaiškėjus, kad jis nekaltas, išsiuntė gyventi į Permę. 1881 m. jis atsisakė prisiekti ištikimybę carui Aleksandrui trečiajam ir už tai rašytoją vėl trims metams ištrėmė į Jakutiją.
Tremtyje V. Korolenko vertėsi žemdirbyste, stebėjo jį supančius esančius žmones. Tremtyje išryškėjo jo literatūriniai gabumai. Iš savo darytų užrašų jis vėliau rašė apsakymus, apybraižas, apysakas. Tai įvyko 1885 m., kai jam buvo leista apsigyventi Nižnyj Novgorode.
Pirmus apsakymus išsispausdino 1880 m. - „Epizodai iš tyrinėtojo gyvenimo“, „Jaška“, „Keistoji“. 1882 m. paskelbė apsakymą „Žudytojas“ ir vėliau – „Makaro sapnas“ ir kitus. Apsakymų herojais tapo Sibire matyti žmonės – tai klajokliai, katorgininkai, kiti.
Metai, kuriuos V. Korolenko praleido provincijos mieste – tai jo kūrybos suklestėjimo metai. Kartu rašytojas rūpinosi visuomenės gyvenimu, aktyviai jame dalyvavo. 1886 m. V. Korolenko vedė A. Ivanovą, kuri pagimdė jam dukrą. Tuo metu sostinės žurnalai pradėjo spausdinti vieną po kito jo apsakymus.
Begyvendamas Nižnio Novgorode, V. Korolenko apkeliavo ir apvažinėjo abipus Volgos esančius miestus ir kaimus, aprašė žmonių darbą ir verslus. Prie tokių kūrinių priskiriami „Pavlovo apybraižos“ (1890), „Dykvietėse“ (1890), „Upė žaidžia“ (1891) ir kiti. 1893 m. rašytojas pabuvojo Amerikoje ir 1895 m. parašė apsakymą „Be kalbos“, kuriame pavaizdavo Ukrainos emigranto gyvenimą svetimoje šalyje.
1869 m. V. Korolenko atvyko į Peterburgą ir su N. Michailovskiu pradėjo leisti žurnalą „Rusų turtas“. 1900 m. rašytojui suteikė garbės akademiko titulą, kurio 1902 m. V. Korolenko, kartu su A. Čechovu atsisakė, taip protestuodami, kad šio vardo nesuteikė M. Gorkiui. 1900 m. pasirodė jo apybraižos „Pas kazokus“, „Kryme“, „Mūsiškiai prie Dunojaus“. Per pastaruosius šešiolika metų (1905 – 1921) V. Korolenko rašė memuarus „Mano bendraamžio istorija“, kurie buvo išspausdinti 1922 m. V. Korolenko ne vieną savo kūrybos puslapį paskyrė atsiminimams apie N. Černyševskį, G. Uspenskį, A. Čechovą, L. Tolstojų ir kitus. Vadinamąjį spalio perversmą Rusijoje V. Korolenko vertino neigiamai. Jis priešinosi tiek baltųjų, tiek ir raudonųjų vykdomam terorui, bet niekas jo neklausė. Vis labiau įsisiautėjo rašytojo širdies liga, bet jis nesustodamas organizavo pagalbos namus našlaičiams, teikė paramą organizuojant Rusijos ir Ukrainos badaujančių žmonių maitinimą.
Korolenko Vladimiras Galaktionovičius nuo plaučių uždegimo mirė Poltavoje 1921 m. vasario 25 d.
Bibliografija
Vertimai į lietuvių kalbą:
V. Korolenko / Požemio vaikai : [apysaka] / Vilnius : Vaga, 1969. - 74 p.
V. Korolenko / Aklasis muzikantas : apsakymai / Vilnius : Vaga, 1970. - 467 p.
V. Korolenko / Urvo vaikai / Vilnius : Švyturys, 1919. - 32 p.
V. Korolenko / Miškas ūžia. / Tilžė : M. Yčas, [1912]. - 24 p.
V. Korolenko / Debesuotą dieną : apsakymai ir apybraižos / Vilnius : Vaga, 1976. – 287 p.
V. Korolenko / Mano amžininko istorija : [atsiminimai] / Vilnius : Vaga, 1977. - 4 t.
V. Korolenko / Aklasis muzikantas / - Kaunas : Orientas, 1992. - 117 p.
V. Korolenko / Požemio vaikai : [apysaka] / Vilnius : Valst. grož. l-ros l-kla, 1950. - 72 p.
V. Korolenko / Giria gaudžia : apysakos / [Kaunas] : Mokslas, [1937]. - 206 p.
