Rašyk
Eilės (72254)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10355)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Vladas Šlaitas

Vladas Šlaitas – tai  poezijos originalumu pasižymintis poetas, kurio visa kūryba – lyg dienoraštis, surašytas atvirumo minutę, fiksuojantis įvairiausius jo gyvenimo momentus, o ypač praeitį. Ne veltui išeivijos kritikė Viktorija Skrupskelytė yra apibūdinusi jį kaip prisiminimų ir svajonių poetą.

Vladas Šlaitas gimė 1920 m. rugsėjo 27 d. Čeliabinske, Rusijoje, kur jo tėvas Stasys Šlaitas kartu su broliu Kaziu buvo pasitraukę per Pirmąjį pasaulinį karą.

Ten, Čeliabinske, S. Šlaitas sutiko gyvenimo draugę rusę Antaniną, kilusią iš pasiturinčios inteligentų šeimos. Gimus sūnui, vieninteliam jų vaikui, parvažiavo į Lietuvą, apsigyveno savo tėviškėje Ukmergės rajone, Žemaitkiemyje. Čia praėjo nelengva, skurdi poeto vaikystė, ir nuo to laiko gražus Žemaitkiemio, Ukmergės kraštas V.Šlaitui tapo prarastuoju rojumi visam jo klajūniškam gyvenimui.

Vladas Šlaitas, daugiau kaip pusšimtį metų praleidęs emigracijoje, visą laiką skaudžiai ilgėjosi Ukmergės, tapusios jam prarasto Rojaus simboliu. „Visame pasaulyje žmonės tie patys, išskyrus, žinoma, ukmergiškius“, – rašė jis viename savo laiške, pripažindamas, jog širdimi, o tuo pačiu ir poezija jis liko gimtojoje Ukmergėje, šalia buvusių žmonių, daiktų, gamtos...  

Vėliau šeima apsigyveno Ukmergėje. Baigęs pradžios mokyklą, 1932 metais įstojo į Ukmergės gimnaziją, kur ir buvo parašyti pirmieji eilėraščiai. „... berods dar pirmoje gimnazijos klasėje ėmiau dėlioti eilėraščius ir slaptai pasvajodavau, jog vieną dieną rašysiu kaip Aistis arba Brazdžionis...“ – rašė Vladas Šlaitas. Ankstyviausioji Vlado Šlaito poezija buvo skelbiama gimnazijos sienlaikraščiuose, spausdinama jaunimui skirtuose prieškario periodiniuose leidiniuose – „Mokslo dienos“, „Jaunoji Lietuva“, „Šviesos keliai“ ir kituose. Gimnazijos laikų posmai – sklandūs ketureiliai, gražiai surimuoti, liūdnoki, ilgesingi. Vienas gražiausių ankstyvosios V. Šlaito poezijos kūrinių – Baltasis nerimas.

Ruduo nuraškė vasarą –
Nusinešė ją mariomis.
Dabar – ledinės ašaros
Ir balto sniego nerimas.
Nūn debesys vis renkasi,
Apjuosdami apylinkę,
Kaip tau mažytę ranką ši
Maža maža apyrankė.         

1940 metais, išlaikęs abitūros egzaminus, tų pačių metų vasarą baigė pradžios mokyklos mokytojų kursus ir buvo paskirtas mokytojauti į Būdviečių pradžios mokyklą Tauragės apskrityje. Ten mokytojavo vienerius metus. Pasibaigus mokslo metams, Vladas Šlaitas grįžo į Ukmergę ir pradėjo dirbti savivaldybėje raštininku.

Po 1943 metų Vladas Šlaitas pradėjo savo klajones: Leningradas, Olandija, Vokietija, Škotija, Anglija. Nuo 1945 m. Vladas Šlaitas gyveno DP stovyklose Vokietijoje – Šlezvige, Vokietijos šiaurėje, truputį vėliau – Tolke; dar po metų jis jau gyveno Neustadte, didelėje tarptautinėje stovykloje. 1947 m. su nemažu lietuvių būriu persikėlė į Angliją, kur buvo apgyvendinti Market Harborough stovykloje. Skirstant į darbo vietas, Vladas Šlaitas išvyko dirbti Kinlochleveno plieno fabrike pagalbiniu darbininku, vėliau dirbo Eccles mieste esančiame medvilnės kombinate, metalo perdirbimo fabrike. 1964 metais  V. Šlaitas ilgam apsigyveno Londone, kur ligoninėje dirbo sanitaru, o nuo 1968 m. – „Nidos“ leidykloje linotipininku.

Greta Vlado Šlaito – darbininko visą laiką gyveno ir Vladas Šlaitas – poetas. Vokietijos DP stovyklos laikotarpiu Vlado Šlaito eilėraščiai buvo spausdinami savaitraščiuose Žiburiai, Lietuvių žodis, Mūsų viltis, Mintis ir kituose,  o nuo 1947 metų, jau gyvenant Anglijoje – daugelyje išeivijos laikraščių ir žurnalų: Aidai, Draugas, Šaltinis, Europos lietuvis, Laiškai lietuviams, Išeivių draugas  ir kituose. Vokietijoje, Anglijoje ir Amerikoje išeivijos lietuvių rūpesčiu buvo išleista dešimt Vlado Šlaito poezijos rinkinių: Žmogiškosios psalmės (1949), Ant saulėgrąžos vamzdžio (1959), Be gimto medžio (1962), Antroje pusėje (1964), Širdies paguodai (1965), 34 eilėraščiai (1967),  Aguonų gaisras (1969, Pro vyšnių sodą (1973), Nesu vėjo malonėje (1978), Rudenio vynas (1991).  1955 m. Didžiojoje Britanijoje, Bradforde leidžiamame religinės kultūros žurnale „Žibintas“ buvo išspausdintas vienintelis V. Šlaito prozos kūrinys – novelė  Klapčiukai, kurią parašė 1945 m.

Kiekviena poeto knyga išeivijos spaudoje susilaukdavo nemažo literatūrinio rezonanso, pelnyta ne viena literatūrinė premija: už Didžiojoje Britanijoje, Londone 1959 metais išleistą poezijos rinkinį Ant saulėgrąžos vamzdžio paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija; už 1991 m. Čikagoje išleistą poezijos rinkinį Rudenio vynas tais pačiais metais paskirta JAV Lietuvių bendruomenės literatūros premija. Jo knygas recenzuodavo labai reikliai į kūrybą žiūrintis Alfonsas Nyka-Niliūnas, labai jas mėgdavo literatūrologė Viktorija Skrupskelytė, Draugo šeštadieninius kultūros priedus rengęs poetas Kazys Bradūnas. Literatūros kritikai ir istorikai, aptardami V. Šlaito kūrybą, nedvejodami pabrėžia šiuos jo poezijos ypatumus – paprastą kasdienišką kalbėjimą, primenantį prozą, surašytą ritmiškomis eilutėmis, ir melancholiją, kylančią iš nostalgijos. Jis sugebėjo kalbėti taip, kad viskas virstų nuoširdžia, atvira ir įdomia poezija. Pagrindinės poeto eilėraščių temos – meilė, nostalgija, religija, vienišumas, senatvė, mirtis.

Lietuvoje, krašte, kurio ilgesys perpina daugelio Vlado Šlaito eilėraščių motyvus, ilgą laiką buvo išleista tik viena jo poezijos knygelė Be gimtojo medžio (1982 m.), neatskleidžianti visos Vlado Šlaito kūrybos esmės. Visi kiti jo poezijos rinkiniai tuo metu Lietuvoje buvo mažai kam matyti ir  skaityti.

Ir tik 1997 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido pilną V. Šlaito kūrybos rinktinę Saulė ant šaligatvio, kurią sudarė VDU Lietuvių literatūros katedros vedėja docentė I.Žekevičiūtė.

Vladas Šlaitas ankstyvą senatvę pasitiko vienišas, ligotas. Kurį laiką poetas buvo globojamas senelių namuose Londone, bet vėliau, prireikus rimtesnės globos, jį apgyvendino Braitono pensione, gražiame, šviesiame namelyje netoli jūros.

Poetas V. Šlaitas mirė 1995 metų gegužės 28 dieną. Palaidotas Londono Šv. Patriko kapinėse, lietuvių skyriuje. Anot vienintelės Lietuvoje jo biografės ir giminaitės literatūrologės I. Žekevičiūtės, „pagaliau jis atkeliavo į savo šventadienį ir atsidavė Dievo malonei, kurios vylėsi visą gyvenimą“.

Parengta pagal knygą: Žekevičiūtė I.  Vlado Šlaito poezijos paralelės. – Kaunas: [VDU l-kla], 2002. - 174, [1 p.]
Šaltinis –
Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešoji biblioteka >>

 



Gimė: 1920-09-27
Mirė: 1995-05-28
 


Įvykiai

  • Skelbiamas literatūrinės Vlado Šlaito premijos konkursas
    2019-08-25
    Prieškario metais šviesių Ukmergės krašto žmonių rūpesčiu buvo įsteigta Ukmergės miesto premija, kuri kelerius metus iš eilės buvo skiriama už romantiškiausią metų literatūrinį kūrinį. Pirmuoju Ukmergės literatūros fondo premijos laureatu 1937 m. tapo profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas už romaną „Krizė“. 1938 m. ši premija buvo paskirta rašytojui Kaziui Borutai už knygą „Mediniai stebuklai“. Ukmergės rajono taryba 1999 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 27 įsteigė...
     
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą