Vilija Šulcaitė (g. 1929 m. balandžio 5 d. – m. 1992 m. balandžio 18 d.) – lietuvių poetė.
Gimė Jonavoje. 1953 m. baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. 1956–1964 m. dirbo mokytoja Kaune, 1970–1975 m. dirbo Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos bibliotekos vedėja.
Nuo 1948 m. pradėjo viešinti savo eiles. Vilijos Šulcaitės poezijai būdingi meilės, draugystės, gamtos motyvai, pilietiškumas, romantinis pakilumas.
1979 m. gavo LTSR nusipelniusios kultūros veikėjos apdovanojimą.
Mirė 1992 m. balandžio 18 d. Vilniuje.
Bibliografija:
- Eilėraščių rinkiniai:
- Kalba moteris (1956 m.)
- Sauja kmynų (1970 m.)
- Laukinės vynuogės (1973 m.)
- Volungė jaučia lietų (1974 m.)
- Kraitis (1976 m.)
- Tu ir dangus (1982 m.)
- Duona ir liepsna (1985 m.)
- Gulbine, krentantis… (1985 m.)
- Paguoda (1989 m.)
Poema:
- Raudonas sniegas (1967 m.)
Poezijos rinktinė:
- Norėčiau būti žuvėdra (1979 m.)
Poemų rinkiniai:
- Svirtis (1980 m.)
- Žaibas gimdo griaustinį (1986 m.)
- Sielos atšilimas (2004 m.)
Eilėraščių vaikams rinkinys:
- Piešiniai ant asfalto (1983 m.)
Du poezijos rinkiniai (Горсть тмина, 1974 m. ir Приданое: стихи и поэма, 1984 m.) išleisti rusų kalba.
