Rašyk
Eilės (76996)
Fantastika (2252)
Esė (1533)
Proza (10756)
Vaikams (2619)
Slam (65)
English (1186)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 249 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Viktor Koneckij

Apie:

Rusų prozininkas ir scenaristas Viktoras Koneckis (Viktor Koneckij) gimė 1929 m. birželio 6 d. Leningrade (dabartinis Sankt-Peterburgas), prokuroro padėjėjo ir buvusios pantomimos aktorės šeimoje. Vaikystėje svajojo tapti dailininku. 1942 m. su šeima evakavosi iš apsupto Leningrado, gyveno Frunzėje (dabartinis Biškekas), Omske. 1945 m. įstojo į Leningrado karinę jūrų mokyklą, 1952 m. baigė joje šturmano fakulteto kursą. 1952-1955 m. tarnavo Šiaurės laivyne. Mokslinių ekspedicijų sudėtyje plaukiojo į Arktiką ir Antarktiką.

Jau būdamas karo kursantu V. Koneckis eksternu išlaikė Leningrado universiteto filologijos fakulteto 1-ojo kurso egzaminus. 1955-1958 m. kartu su A. Volodinu (A. Volodin), V. Pikuliu (V. Pikul), E. Šimu (E. Šim) ir kt. vėliau žinomais rašytojais, dirbo literatūriniame susivienijime prie Leningrado leidyklos „Tarybinis rašytojas“.

Pirmieji V. Koneckio apsakymai paskelbti 1956 m. Pirmieji apsakymų rinkiniai - 1957 m. („Skersvėjis“) ir 1959 m. („Akmenys po vandeniu“). Pagrindinės „jūrinių“ Koneckio apsakymų temos - karo metais praėjusi vaikystė, kursantų draugystė, jūrininkų darbas ir buitis šiaurėje. V. Koneckio herojai, kaip taisyklė, žmonės sunkaus, neretai tragiško likimo ir tvirto būdo, mažakalbiai, pančiojami jūreiviško „garbės kodekso“ tradicijų, „veiksmo filosofijos“ gerbėjai.

Tarybiniai kritikai neretai kaltino Koneckį perdėtu literatūralizmu (oho!) ir nuolat įžvelgdavo vakarietiško egzistencializmo įtaką jo kūrybai. Tačiau nesiskaityt su jo talentu atrodo negalėjo net ir jie. Šiaip ar taip, nors Viktoras Koneckis buvo komunistų partijos narys (nuo 1953 m.) „labai mylimas“ jis nebuvo, gal trukdė rašytojo sąžiningumas ar nuolat keliamos paprasto žmogaus problemos jo kūriniuose. Viktoras Koneckis sugebėjo susilaikyti nuo privalomos tais laikais tuščios panegirikos socializmui ir kitiems centralizuotai propaguojamiems idealams, ironijos bei jumoro pagalba atsiriboti nuo visuotinės neteisybės, blogio ir kitų totalitarinės visuomenės priešpriešų. Kai kuriuose jo kūriniuose ironija ir jumoras sutirštėja iki beveik nuogos socialinės satyros, tačiau visur jis to pasiekia nepriekaištingu literatūriniu stiliumi, nenusileisdamas iki atviros publicistikos. Koneckio mėgiamiausias žanras, kaip jis pats įvardina sunkiai išverčiamu terminu „neputiovyje zametki“ - tai yra trumpi kelionių apsakymai arba tokių apsakymų romanai. V. Koneckio kūryba  autobiografiška, tačiau kupina išmonės ir filosofinių apmąstymų. Savotiška šiurkšti vėtyto-mėtyto žmogaus kalba ir patirtis maloniai nuteikia skaitytoją, kuris tarsi pasijunta turinčio ką papasakoti seno jūrų vilko draugijoje.

Kai kuriuose publikuotuose V. Koneckio laiškuose ir apsakymuose galima sutikti pasakojimų apie literatūrinę 1950-1960 m. aplinką komunistinėje Rusijoje, kurie įdomūs nekompromisiniais ir net geliančiais pastebėjimais bei vertinimais, beje, pareikštais ne vien tik totalitarinės sistemos, tačiau, kai kuriais atvejais, ir „disidentuojančios“ tų laikų publikos atžvilgiu.

Na, o nuoširdžią vaikišką, kaip dabar priimta sakyti, komediją „visai šeimai“ „Dryžuotasis reisas“ greičiausiai esame matę visi, kam daugiau nei 25-eri metai, o ir dabartinis jaunimas gali su ja susipažinti, jei stebi įvairių regioninių bei mažabiudžetinių TV programas, kurios dažnai griebiasi tarybinių laikų hitų transliacijos programų tinklelio spragoms lopyti.

V. Koneckio vietą nūdieniame pasaulyje gan taikliai apibūdino E. Sidorovas, išskyręs jo kūryboje liūdną atsisveikinimą su nykstančia romantika, sujungtą su nuolatiniu „neaprėpiamos svajonės ir ribotų jūrų susidūrimu“, kaip išsireiškė paties Viktoro Koneckio mėgiamas poetas Š. Bodleras (Ch. Bodlaire) eilėraštyje „Plaukiojimas“.

Koneckio dėka rusų literatūroje atgimė ir tuo pačiu pasiekė naujas kokybines aukštumas tradicinis jūrinių užrašų žanras. Eksploatuodamas tokį, atrodytų, išsemtą ir nebederlingą literatūros lauką jis sugeba pateikti pakankamai modernios net ir šiems laikams tikrovės ir išmonės, dokumento ir fantastikos lydinį, lengva ir aiškia kalba keldamas amžinus klausimus apie gyvenimo prasmę, sąžinę ir laisvę, pasirinkimą tarp tiesos ir melo.


Bibliografija:

"Skersvėjis", apsakymų rinkinys (1957)
"Savomis rankomis", scenarijus k/f, bendraautorius E. Šimas (1957)
"Parama", scenarijus k/f, bendraautorius E.Šimas (1958)
"Akmenys po vandeniu", apsakymų rinkinys (1959)
"Dryžuotasis reisas", scenarijus k/f, bendraautorius A. Kapleris (1961)
"Rytdienos rūpesčiai", apysaka (1962)
"Keliais prieplaukos link", scenarijus k/f, bendraautorius G. Danelija (1962)
"Mėnulis dieną", (1963)
"Apšalusių uolų ugnys", (1964)
"Trisdešimt trys", scenarijus k/f, bendraautoriai V. Jiežovas, G. Danelija (1965)
"Virš baltos kryžkelės", (1966)
"Kas žiūri į debesis", romanas (1967)
"Sūrus ledas", apsakymų romanas (1969)
"Tarp mitų ir rifų", apsakymų romanas (1972)
"Jūriniai sapnai", apsakymų romanas (1975)
"Už Gerosios Vilties" kelionių romanas, trilogija ("Sūrus ledas", "Tarp mitų ir rifų", "Jūriniai sapnai") (1977)
"Trečias nereikalingas", rinkinys (1983)
"Tam tikru požiūriu drama", rinkinys (1989)
"Visiškai vidiniuose vandenyse", (1984)



Nuorodos:

Koneckio tekstai internete:
http://www.lib.ru/KONECKIJ/


Gimė: 1929-06-06
Mirė: 2002-03-30
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą